Nepriklausomas tyrimas dėl įtariamo Prancūzijos kunigų ir kitų dvasininkų vykdyto nepilnamečių lytinio išnaudojimo atskleidė, kad tokį išnaudojimą nuo 1950 iki 2020 metų patyrė 216 tūkst. asmenų ir kad šį „masinį reiškinį“ dešimtmečius dengė „tylos skraistė“.
Istorinė ataskaita pasirodė antradienį, po pustrečių metų trukusio tyrimo ir pasipiktinimo bangos dėl virtinės lytinio išnaudojimo skandalų, įtraukusių Bažnyčios veikėjus visame pasaulyje.
Priskaičiuojant tokius Bažnyčios narius pasauliečius kaip katalikiškų mokyklų mokytojai, per septynis dešimtmečius išnaudojimą patyrusių vaikų skaičius išauga iki 330 tūkstančių.
„Šie skaičiai labiau nei neraminantys, jie – demaskuojantys ir jokiu būdu negali likti be atsako“, – spaudos konferencijoje paskelbė tyrimo komiteto vadovas Jeanas-Marcas Sauve (Žanas Markas Sovė).
„Iki šio šimtmečio pradžios Katalikų Bažnyčia demonstravo labai didelį, net žiaurų abejingumą aukų atžvilgiu“, – sakė jis.
Prancūzijos vyskupų konferencijos – vienos iš ataskaitą užsakiusių institucijų – vadovas arkivyskupas Ericas de Moulinsas-Beaufort’as (Erikas de Mulensas-Boforas) po šių išvadų kalbėjo apie išgyvenamą „gėdą ir siaubą“.
„Šiandien noriu paprašyti kiekvieno iš jūsų atleidimo“, – toje pačioje spaudos konferencijoje sakė jis.
J.-M. Sauve pasmerkė pastangų apsaugoti dvasininkus nuo kaltinimų lytiniu išnaudojimu „sisteminį pobūdį“ ir paragino Bažnyčią sumokėti kompensacijas, nors daugumai atvejų jau būtų taikomas senaties terminas.
Kone 2,5 tūkst. puslapių ataskaitoje nurodoma, kad „didžioji dauguma“ aukų buvo paauglystės dar nesulaukę berniukai iš įvairiausių socialinių grupių.
„Katalikų Bažnyčia po šeimos ir draugų rato yra aplinka, kur lytinis smurtas paplitęs labiausiai“, – sakoma ataskaitoje.
„Institucinis pripažinimas“
J.-M. Sauve sekmadienį naujienų agentūrai AFP jau sakė, kad tyrimo metu išaiškinta 2,9–3,2 tūkst. pedofilų kunigų ir kitų Bažnyčios narių. Pasak jo, tai minimalus išaiškintas skaičius.
Vis dėlto yra tik labai nedaug atvejų, kai buvo imtasi drausminamųjų veiksmų pagal kanoninę teisę, jau nekalbant apie baudžiamąjį persekiojimą.
Vienos nukentėjusiųjų asociacijos vadovas Francois Devaux (Fransua Devo) pasmerkė „iškrypusią sistemą“ ir sakė, kad tam reikia išsamaus atsako pagal kokį nors popiežiaus Pranciškaus vadovaujamą „Vatikano III susirinkimą“.
„Pagaliau instituciškai pripažinote… Bažnyčios… aukas, o vyskupai ir popiežius dar nepasirengę to padaryti“, – antradienio spaudos konferencijoje sakė jis.
Nukentėjusiųjų skaičius apskaičiuotas didele dalimi remiantis nacionalinio sveikatos instituto INSERM tyrimu, o statistinis pasikliautinas intervalas yra 50 tūkst. žmonių daugiau ar mažiau.
J.-M. Sauve ir jo 21 specialisto, nesusijusio su Bažnyčia, komanda taip pat pasikalbėjo su šimtais žmonių, norėjusių papasakoti savo istorijas.
„Jei įvykdytus nusikaltimus dengusi tylos skraistė galiausiai buvo nuplėšta,… turime dėkoti šių aukų drąsai, – rašė jis. – Be jų liudijimo mūsų visuomenė vis dar nežinotų, kas nutiko, arba tai neigtų.“
Komisija taip pat galėjo susipažinti su policijos bylomis ir Bažnyčios archyvais. Ji paminėjo tik du atvejus, kai Bažnyčios institucijos atsisakė perduoti prašytus dokumentus.
