Spalio 28 d. vakarą Vatikane baigėsi beveik mėnesį trukusi popiežiaus Pranciškaus sušaukta Sinodo asamblėja, kurios nariai patvirtino ambicingą tekstą. Jame raginama didinti visų tikinčiųjų „bendrą atsakomybę” už Bažnyčios evangelizacinę misiją ir siūlomos konkrečios reformos jai įgyvendinti, rašoma CNA.
42 puslapių ataskaitos sintezėje, pavadintoje „Sinodo misiją vykdanti Bažnyčia”, buvo pateikti reikšmingi pasiūlymai steigti naujas tarnystes pasauliečiams, labiau įtraukti juos į sprendimų priėmimą, sukurti procesus, kurie leistų įvertinti vyskupų tarnystės vykdymą, keisti Bažnyčios „prieštaringų” klausimų svarstymo būdą ir ateityje plėsti sinodo asamblėjų erdvę.
„Sinodiškumui labai svarbus bendros atsakomybės įgyvendinimas, kuris būtinas visuose Bažnyčios lygmenyse, – teigiama galutinėje ataskaitoje. – Kiekvienas krikščionis turi misija pasaulyje.”
Dokumente taip pat ne kartą siekta sinodiškumą pagrįsti Šventuoju Raštu, tradicija ir Vatikano II Susirinkimo mokymu, kartu patvirtinant būtinybę toliau plėtoti pačią dažnai klaidingai suprantamą sąvoką ir giliau ją taikyti Bažnyčios teologijoje bei kanonų teisėje.
Pačioje galutinėje ataskaitoje pateikta išsami šios sąvokos apibrėžtis.
„Sinodiškumas gali būti suprantamas kaip krikščionių ėjimas su Kristumi ir link karalystės kartu su visa žmonija; orientuotas į misiją, jis apima susirinkimą įvairiuose bažnytinio gyvenimo lygmenyse, įsiklausymą vieni į kitus, dialogą, bendruomeninį įžvalgumą, konsensuso siekimą kaip Kristaus gyvo apsireiškimo Dvasioje išraišką ir sprendimų priėmimą pagal diferencijuotą bendrą atsakomybę”, – teigiama joje.
Daugelis šių temų buvo aptartos 20 skirtingų klausimų, tarp jų – nuo „krikščioniškosios iniciacijos” iki „misionierių skaitmeninėje aplinkoje”. Apibendrinamajame pranešime pažymėtos sritys, kuriose esama konvergencijos, divergencijos ir konkrečių pasiūlymų, išryškėjusių per 365 sinodo narių diskusijas apie bendrystę, dalyvavimą ir misiją, vykusias spalio 4-28 d.
„Toks yra Jėzaus požiūris – kurti erdves visiems, kad niekas nesijaustų atstumtas”, – sakė sinodo sekretoriato vadovas kardinolas Mario Grechas (Marijus Grekas), pristatydamas dokumentą žiniasklaidai po jo paskelbimo.
Sinodo ataskaitoje taip pat atkreiptas dėmesys į baimes, kilusias dėl šio proceso.
„Vieni baiminasi, kad bus priversti keistis; kiti baiminasi, kad niekas nesikeis ir bus per mažai drąsos judėti gyvosios tradicijos ritmu. Kai kurių sumišimas ir pasipriešinimas taip pat slepia baimę prarasti valdžią ir su ja susijusias privilegijas”, – sakoma dokumente.
Sinodas taip pat nurodė, kad reikia nustatyti, kodėl kai kurie katalikai nedalyvavo sinodo procese, kurį 2021 m. inicijavo popiežius Pranciškus ir kuris apėmė konsultacijas vyskupijų, nacionaliniu ir žemyno lygmenimis. Dalyvavo tik 1 proc. katalikų visame pasaulyje.
Galutinis dokumentas buvo pateiktas Sinodo dalyviams iš anksto, Jo autoriai pabandė į tekstą įtraukti daugiau nei 1 150 pasiūlytų pakeitimų. Spalio 28 d. vakare dalyvavę 344 balsavimo teisę turintys nariai patvirtino tekstą, balsuodami už kiekvieno pasiūlyto punkto įtraukimą reikiama dviejų trečdalių balsų dauguma.
Po galutinio balsavimo popiežius Pranciškus trumpai kreipėsi į asamblėją, padėkojo jos nariams ir organizatoriams ir susirinkusiesiems pasakė, kad Šventoji Dvasia yra sinodo proceso veikėja.
Dvi dokumento dalys, sulaukusios didžiausio pasipriešinimo, buvo susijusios su pasiūlymais, susijusiais su galimu moterų įtraukimu į diakonatą.
Šešiasdešimt septyni nariai balsavo prieš pasiūlymą „tęsti teologinius ir pastoracinius tyrimus dėl moterų galimybės tapti diakonėmis”, atsižvelgiant į dviejų popiežiaus Pranciškaus sudarytų komisijų šiai temai nagrinėti rezultatus. „Jei įmanoma, rezultatai turėtų būti pristatyti per kitą asamblėjos sesiją”, – siūloma pranešime.
Šešiasdešimt vienas narys nepritarė pasiūlymui, kuriame sakoma, kad „gilesni apmąstymai” apie diakonato, kaip „tinkamo ir nuolatinio hierarchijos laipsnio”, statusą „taip pat nušviestų moterų prieigos prie diakonato klausimą”.
Ko gero, svarbiausi konkretūs sinodo pasiūlymai buvo raginimai keisti bažnytinių sprendimų priėmimo tvarką ir plėsti sinodo asamblėjų bei struktūrų dalyvavimą Bažnyčios gyvenime.
Pranešime raginama kanoniškai pripažinti žemyno asamblėjas ir įgyvendinti „sinodiškumo vykdymą” regioniniu, nacionaliniu ir žemyno lygmeniu.
Vienas iš „spręstinų klausimų” buvo vietinių Bažnyčios tarybų peržiūra, siekiant „per jas įgyvendinti aktyvesnį Dievo tautos dalyvavimą”. Neseniai Australijoje vykusi plenarinė taryba, kurioje dalyvavo ir vyskupai, ir ne vyskupai, buvo pabrėžta kaip sektinas pavyzdys.
Sinodo asamblėja taip pat pasiūlė oficialiai persvarstyti paties Vyskupų sinodo sudėtį.
Skyriuje „Vyskupų sinodas ir bažnytinės asamblėjos” rašoma, kad šių metų sinodo pokyčiams, visų pirma visiškam ne vyskupų narių, įskaitant pasauliečius ir moteris, dalyvavimui, asamblėja „iš esmės pritarė”. 2023 m. sinodas, „išsaugodamas savo išskirtinai vyskupišką pobūdį”, taip pat, kaip pranešama, „apčiuopė” ryšį tarp visų tikinčiųjų dalyvavimo, vyskupų kolegialumo ir popiežiaus vyskupystės.
„Sinodo procesas buvo ir yra malonės metas, per kurį Dievas mums suteikia galimybę patirti naują sinodišką kultūrą, gebančią vadovauti Bažnyčios gyvenimui ir misijai.”
Vis dėlto tekste pažymėta, kad kai kurie nariai išreiškė susirūpinimą, jog dėl lygiaverčio ne vyskupų dalyvavimo vyskupiškoje struktūroje „specifinė vyskupų užduotis” gali būti „nepakankamai suprasta”.
„Lieka atviras klausimas dėl [ne vyskupų] buvimo visateisiais nariais poveikio vyskupiškam asamblėjos pobūdžiui.
„Lieka atviras klausimas dėl [ne vyskupų] buvimo visateisiais nariais poveikio vyskupiškam asamblėjos pobūdžiui”, – pažymima sinodo dokumente.
Ataskaitoje siūlomi trys būsimų pasaulinių sinodų organizavimo variantai: tik vyskupai, ir vyskupai, ir ne vyskupai, arba ne vyskupų asamblėja, po kurios vyks vyskupų asamblėja.
Taip pat buvo paminėtas „neatidėliotinas poreikis užtikrinti, kad moterys galėtų dalyvauti sprendimų priėmimo procesuose ir prisiimti atsakingus vaidmenis pastoracijoje ir tarnystėje”. Dokumente paminėta, kad popiežius Pranciškus neseniai paskyrė kelias moteris į atsakingas pareigas Romos kurijoje, ir pabrėžta, kad „tas pats turėtų vykti ir kituose Bažnyčios lygmenyse” ir kad atitinkamai turėtų būti pritaikyta kanonų teisė.
Dokumente vyskupai raginami vykdyti savo įgaliojimus mokyti, valdyti ir šventinti aktyviau bendraujant su vietos bendruomenės nariais. Konkretūs pasiūlymai apėmė „vyskupo darbo tikrinimo struktūrų ir procesų” sukūrimą ir vyskupijų pastoracinių tarybų kanoninio privalomumo įtvirtinimą.
Susirinkimas taip pat paragino peržiūrėti kriterijus, kuriais remiantis renkami nauji vyskupai, ir į šį procesą įtraukti platesnes konsultacijas, įskaitant didesnį pasauliečių ir moterų indėlį. Taip pat buvo pabrėžta seminaristų ugdymo svarba labiau sinodiškam pastoraciniam darbui.
