Iki birželio mėnesio Vilniaus arkivyskupijoje vyko sinodiniai susitikimai parapijose, bendruomenėse, organizacijose, kai kur jie tęsiasi ir toliau. Pagal iš šių susitikimų gautas ir asmeniškai atsiųstas įžvalgas Vilniaus arkivyskupijos Sinodinio kelio komanda parengė vyskupijos įžvalgų sintezę.
2022 m. birželio 18 dieną šios įžvalgos pristatytos sinodiniame susitikime Vilniuje, kuriame dalyvavo parapijų ir bendruomenių koordinatoriai ir grupelių moderatoriai. Iki birželio 29 dienos, remiantis vyskupijų apibendrinimais, bus parengtas Nacionalinis Sinodinio kelio įžvalgų tekstas.
Įsigilinusi į gautas susitikimų ir asmenines įžvalgas Vilniaus arkivyskupijos Sinodinio kelio komanda įžvelgė šias kryptis, kuriomis vietinė Bažnyčia kviečiama eiti:
Puoselėti dvasininkų ir visos Dievo tautos tarpusavio ryšius. Atrasti priemones, būdus ugdyti tiek dvasininkus, tiek pasauliečius, kad atsirastų atviras, nuoširdus, pagarba vienas kitam grįstas bendravimas, nejaučiant baimės klausti ar būti įskaudintam. Gydyti žaizdas, atsiradusias dėl grubaus, nejautraus bendravimo. Menkinančiam teisuoliškumui Bažnyčioje neturi būti vietos. Dvasininkų ir pasauliečių bendravimas neturi apsiriboti šv. Mišiomis, homilija, sakramentų teikimu ar kitais patarnavimais Bažnyčioje.
Būti atvira ir atsakinga bendruomene. Suprasti, kad Bažnyčia – ne pastatas ir ne kunigai, o keliaujanti Dievo tauta (bendruomenė). Ugdyti bendruomenėse bendros atsakomybės jausmą: dalintis atsakomybėmis, darbais, steigti (arba atgaivinti) parapijų pastoracines tarybas. Stiprinti pasitikėjimą didinant skaidrumą: kaip tvarkomi bendruomenių finansai, kokie ir kaip priimami sprendimai bendruomenėje. Nebijoti (tiek dvasininkams, tiek pasauliečiams) mokytis ir diegti naujus vadybos, žmogiškųjų išteklių, krizių, finansų valdymo metodus. Naujus narius (vaikus ar suaugusiuosius) ne tik atvesti į bendruomenę, bet ir juos palydėti. Rūpintis esamais aktyviais nariais – saugoti nuo perdegimo, dalintis atsakomybėmis, padėti vieni kitiems.
Augti ir ugdyti Bažnyčioje. Atliepti į tikinčiųjų (ir atitolusiųjų) poreikį ir troškimą suprasti, kas ir kodėl vyksta liturgijoje, kas rašoma Šventajame Rašte, ko moko Bažnyčia. Ugdymas, augimas, kaip ir keliavimas drauge, – tai nuolatinis (ne vienkartinis) procesas; nereikia bijoti priminti paprastų dalykų, reikia parinkti tinkamas katechezės formas, kalbą, metodus pagal žmonių grupes (vaikai, jaunimas, abejingi Bažnyčiai ar jos skeptikai, „tik sekmadieniniai“ ar „uolūs“ katalikai, sunkumus, ligas išgyvenantys ir pan.). Ugdyti ne tik per monologą (dėstant tiesas), bet ir dialogą (įsiklausant, atsakant į klausimus).
Neatstumti žmonių. Vengti nuo Bažnyčios atbaidančio teisuoliškumo, kaip artimą mylėti ne tik „bendrakeleivį“, bet ir „paliktą pakelėje“. Per pritaikytas pastoracines programas, pasiūlymus padėti bendruomenėms atrasti ryšį su tais, kurie jaučiasi Bažnyčios įskaudinti, atstumti, pavyzdžiui, LGBT asmenys, išsiskyrę ar gyvenantys ne santuokoje, nusivylę Bažnyčia, netikintys. Priimti šiuos žmones su tiesa ir meile. „Kalbėti su žmonėmis, ne apie žmones.“
Nesustoti pusiaukelėje ir tęsti įžvelgimo procesą. Sinodinis kelias nėra eksperimentas, toliau reikia mokytis bendruomeninės įžvalgos metodo ir jį taikyti parapijų, organizacijų, arkivyskupijos institucijų gyvenime ir veikloje. Palaikyti, sudaryti sąlygas, padėti bendruomenėse tęsti susitikimus. Svarbu kiekvienoje bendruomenėje įsivertinti grupių įžvalgas, viešai pristatyti ir imtis tai parapijai ar organizacijai svarbių žingsnių.
