Skelbiame Vasario 16-osios homiliją, kurią Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas pasakė Vilniaus arkikatedroje.
Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
šie kalendoriniai metai duoda mums šventes, kurios, atrodo, iš pirmo žvilgsnio gali prieštarauti viena kitai. Džiaugsmingos šventės sutampa su Gavėnios pradžia. Valentino diena – su Pelenų diena, Vasario šešioliktoji – su pirmuoju Gavėnios penktadieniu.
Mes šiandien švenčiame laisvę. Tuo pačiu metu pasaulyje, toli ir arti nuo mūsų, vyksta karai ir nesantaika: karas Ukrainoje, žmogaus teisių pažeidimai Izraelyje ir Gazos ruože bei įsisenėję neramumai įvairiausiuose pasaulio kampuose.
Giliau suprasti šią realybę, kurioje mes gyvename, padeda šiais metais popiežiaus Pranciškaus išleista Gavėnios žinia, kurią jis pavadino „Per dykumą Dievas veda mus į laisvę“.
Popiežius pradeda žodžiais: „Kai mūsų Dievas apsireiškia, jis skelbia laisvę: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų“ (Iš 20, 2). Taip prasideda Mozei ant Sinajaus kalno duotas Dekalogas. Žmonės puikiai supranta, apie kokį egzodą Dievas kalba: vergovės patirtis vis dar įspausta jų kūne. Tauta dykumoje gauna Dešimt žodžių kaip kelią į laisvę. Mes juos vadiname „įsakymais“, pabrėždami stiprią meilę, kuria Dievas ugdo savo tautą. Tai iš tiesų galingas kvietimas į laisvę. Jis nesibaigia vienu įvykiu, nes bręsta kelionėje. Kaip Izraelis dykumoje vis dar nešiojasi savyje Egiptą – dažnai ilgėdamasis praeities ir murmėdamas prieš Dangų bei Mozę, – taip ir šiandien Dievo tauta savyje nešiojasi slegiančius pančius, kuriuos turi apsispręsti palikti.“
Žydų tautai neužteko palikti Egipto vergovės, ji turėjo priimti laisvę. Taip ir mūsų laisvė nesibaigia vienu įvykiu, bet turi toliau bręsti kelionėje. Vis auga skaičius žmonių, kurie galvoja, kad religija nebeaktuali jų asmeniniam ir kasdieniam gyvenimui, laiko ją senamadiška ar net galvoja, kad tai praeities fenomenas, kad Dievo žodis – tik istorinė knyga. Tad nutariau šiandien užklausti to, ką jie dažnai laiko autoritetu, arba ateities „išminties sostu“, – naujausias technologijas. Dirbtinio intelekto paklausiau, kaip užtikrinti, kad Lietuva liktų laisva ir nepriklausoma valstybė.
Trumpai ir greitai jis išvardijo šešis punktus, kuriuos reikia užtikrinti, kad liktume laisvėje. Pirma – stiprinti institucijų nepriklausomumą, tai yra užtikrinti teisinį valstybės principą, teisingumą visuomenėje ir apsaugoti ją nuo politinio spaudimo ar įtakos. Antra – užsienio politikos stiprinimas, ypač ryšių su Europos Sąjunga ir NATO, siekiant stiprinti Lietuvos saugumą ir gynybą. Trečia – kovoti su korupcija ir neteisėta veikla. Ketvirta – siekis išsaugoti ir plėsti demokratiją, pilietinis aktyvumas, kad valdžia būtų atsakinga visuomenei. Penkta – ugdymas ir informavimas – ugdyti piliečių sąmoningumą. Ir šešta – rinkimų procesų skaidrumas.
Atrodo, visas aišku, lieka tik tai įgyvendinti. Bet įdėmiau pasižiūrėję matysime, kad didelė dalis šių veiksmų kalba apie mūsų piliečių ir valdančiųjų mąstymo keitimą. Apie tai, ką kalba Dekalogas, Dešimt Dievo įsakymų ir Jėzaus mokymas Evangelijoje. Apie tai, ką reikėjo žydų tautai išmokti dykumoje ir ko Jėzus mokė, kai pats buvo gundomas dykumoje: klausyti pirmiausia Dievo žodžio, Dievo balso ir nepasiduoti galios, turtų ir asmeninės garbės pagundoms.
Už tą mes meldėmės ir šių Mišių už Tėvynę pradžios maldoje. Sakėme: „Dieve, tavo nuostabi Apvaizda viską rikiuoja; maloningai priimk mūsų maldą už Tėvynę, kad valdančiųjų išmintis ir piliečių kilnumas užtikrintų taiką, teisingumą ir nuolatinę gerovę.“
Valdančiųjų išmintis – tai yra išmintis – tai Šventosios Dvasios dovana. Ne tik dirbtinio intelekto algoritmai, kurie neretai klysta ar gali būti tendencingi. Mes meldžiame valstybės vadovams tos išminties bei kitų dieviškųjų dorybių.
Piliečių kilnumas kyla iš žmogaus prigimties – žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, kurį mums reikia apsaugoti tiek nuo išorinių, tiek nuo vidinių pavojų. Tai vyksta dykumoje. Ten išmokstame pamoką, kad ne viskas, ko trokštama ar kas įvardijama laisvės vardu, iš tikrųjų mus veda tikrosios laisvės link. Dažnai tai tampa įrankiu mus vėl pavergti. Visa tai reikia turėti omenyje siekiant kurti taiką, teisingumą ir nuolatinę gerovę.
Ne mažiau už apsaugą nuo svetimų priešų svarbi mūsų pačių širdžių apsauga, kad išsaugotume Dievo duotą kilnumą.
Dievo Apvaizda, mus išvedusi iš vergijos, toliau moko, kaip gyventi laisvėje. Popiežius savo žinioje rašo: „Išėjimas iš vergijos į laisvę nėra abstrakti kelionė. Kad mūsų Gavėnia taip pat būtų konkreti, pirmas žingsnis yra noras pamatyti tikrovę. <…> Gavėnios metu veikti taip pat reiškia sustoti. Sustoti maldoje, priimti Dievo žodį, sustoti kaip samarietis sužeisto brolio akivaizdoje. Meilė Dievui ir meilė artimui yra viena meilė. Neturėti kitų dievų – tai sustoti Dievo akivaizdoje prie artimo, jo kūno.“
Ne mažiau už apsaugą nuo svetimų priešų svarbi mūsų pačių širdžių apsauga, kad išsaugotume Dievo duotą kilnumą.
Gavėnios praktikos skirtos tam, kad mumyse labiau įsišaknytų laisvės kelias. Ir kad nepasimestume tame dykumos kelyje, mums siūloma malda, pasninkas ir išmalda. Malda – šie metai popiežiaus paskelbti Maldos metais, kad pasirengtume 2025-iesiems – Jubiliejiniams metams. Ir turime dėl ko melstis. Pirmiausia melstis už taiką pasaulyje. Melstis už Ukrainą, už kovojančius, už pabėgėlius. Sueis dveji metai nuo Rusijos puolimo siekiant okupuoti Ukrainos sostinę. Nenuleiskime ir mes rankų. Visų pirmiausia maldoje.
Pasninkas nėra tik susilaikymas nuo mėsos, atsisakymas saldumynų ar ko kito Gavėnios metu, bet ir mūsų visuomenę paveikiantys sprendimai. Pirmajame skaitinyje girdėjome: „Ar pasninkas, kokį aš mėgstu, ne štai kas: nuimti neteisės pančius, atleisti jungimo virves, paleisti kankinamuosius, sugriauti bet kokį jungą, dalyti alkstantiems duoną, priglobti pastogės neturintį vargšą, aprengti matomai nuogą ir likimo valiai nepalikti brolio?“ (Iz 58, 6–7).
Popiežius žinioje Gavėnios proga sako: „Vargas, jei krikščioniškoji atgaila būtų panaši į tą, kuri nuliūdino Jėzų. Jo žodžiai skirti ir mums: „Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant“ (Mt 6,16). Sako, kad Gavėnia taip pat „bendruomeninių sprendimų laikas, metas apsispręsti einant prieš srovę dėl mažų ir didelių dalykų, galinčių pakeisti atskirų žmonių ir jų aplinkos kasdienį gyvenimą <…>, leidžiančių permąstyti savo gyvenimo būdą; skirti laiko ir apsvarstyti savo buvimą toje vietovėje, taip pat savo indėlį į jos gerinimą.“
Panašiai ir išmalda – tai dalintis ne tik materialinėmis gėrybėmis, bet ir meile. „Verčiau tešvyti mūsų veidai džiaugsmu, tebūna juntamas laisvės kvapas, tesiskleidžia meilė, kuri visa daro nauja, pradedant nuo pačių mažiausių ir artimiausių dalykų. Tai gali vykti kiekvienoje krikščionių bendruomenėje.“
Tai iš tikrųjų gali ir turi vykti mūsų artimiausioje bendruomenėje, mūsų šeimose. Ačiū Dievui, kad šiandien gyvename ir džiaugiamės savo Tėvynės laisve, bet kartu suprantame, kad dar esame kelyje į visišką laisvę.
Ši Gavėnia tepadeda mums visiems augti laisvėje asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime, išgirsti Dievo balsą ir leisti jam nuvesti į pažadėtąjį tikrosios laisvės gyvenimą. Amen.
