Šiandienos pirmajame skaitinyje girdėjome, kaip įvyko Sekminių diena, kai Šventoji Dvasia nusileido ant apaštalų. Tada jie visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios. Jie jau jos laukė, prašė jos, troško. Tai buvo Jėzaus jiems duotas pažadas, kad jie nebus palikti vieni, kad Jis jiems atsiųs Tiesos Dvasią. Belaukdami jie susirinko melstis kartu su Dievo Motina. Bet kartu jie nežinojo, kas jų laukia. Per tiek metų su Jėzumi jie jau buvo pripratę prie netikėtumų, nežinomybių, buvo matę stebuklų. Galutinis jų – Jėzaus prisikėlimas iš numirusiųjų. Jie žinojo, kad Tas, kas ateis, juos sustiprins. Tik galbūt nežinojo, kiek juos perkeis, kaip perkeis jų gyvenimą.
Mes šiandien meldžiamės giedodami atliepiamojoje psalmėje: „Viešpatie, atsiųsk savo Dvasią ir atnaujink žemės veidą.“ Mes prašome, kad Dievas perkeistų pasaulį. Bet turime suprasti, kad Jis tą pasaulį perkeičia perkeisdamas mūsų širdis. Jis mus perkeičia, kad per mus keistų pasaulį.
Šiandien ir sutvirtinamieji, ir mes – visi turime savęs klausti, kiek mes norime Šventosios Dvasios. Kiek norime, kiek trokštame Šventosios Dvasios dovanų? Ar mes norime, kad Šventosios Dvasios vaisiai sklistų iš mūsų ir žydėtų mūsų gyvenime?
Taip, mes norime meilės, mes norime būti mylimi, kiekvienas žmogus to nori. Pirmiausia apie meilę išmokstame iš savo tėvų, kurie mus aprūpina. Pradedame suprasti, ką reiškia gauti dovanų. Mes pradedame išmokti, ką reiškia ne tik būti mylimam, bet ir pačiam mylėti.
Pirmiausia mes norime gauti. Bet savęs vienaip ar kitaip paklausiam, ko tai iš manęs reikalaus. Jei tai iš manęs ko nors reikalaus, gal man užteks tik truputį Šventosios Dvasios, kad per daug nesuveltų mano gyvenimo? Gal man užteks tik truputį meilės pajusti, kad iš manęs nebūtų reikalaujama ir aukos? Norime gauti Šventąją Dvasią, bet labai dažnai mes ją norime turėti, laikyti ir šiek tiek pakontroliuoti, kad nesuveltų mūsų gyvenimo. Noriu ją valdyti, o ne leisti, kad ji mane valdytų ir perkeistų. Mūsų žmogiškasis indas yra ganėtinai ribotas. Mes galime priimti kažkiek. O Šventoji Dvasia, kuri mums yra duodama, yra begalinė. Jei leidžiamės, kad Šventoji Dvasia ateitų į mus ir mus pripildytų, tai ji ne tik mus pripildys, bet ir perpildys. Ji mus perpildo, kad ta malonė neliktų tik mums, bet kad ji sklistų į pasaulį. Kad ji per mus sklistų kitiems ir kad Dvasia, per mus veikdama, perkeistų ne tik mūsų širdis, bet ir visą pasaulį.
Šventosios Dvasios dovanos, jos titulai, kuriuos netrukus minėsime maldoje prašydami Šventosios Dvasios dovanų mūsų sutvirtinamiesiems, yra išmintis ir supratimas, patarimas, tvirtumas, pažinimas, maldingumas ir pagarbi Dievo baimė. Šios dovanos nėra tik tam, kad mes jas gautume. Jos yra mums skirtos, kad mumyse duotų vaisių. Apie tuos vaisius Jėzus mokė savo apaštalus dar būdamas su jais. Jis kalbėjo apie save kaip vynmedį: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti […]. Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, jūs prašysite, ko tik norėsite ir bus jums suteikta. Tuo bus pašlovintas mano tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai. Kaip mane tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! (Jn 15, 5.7–9).
Šventosios Dvasios dovanos yra mums skirtos, kad mumyse duotų vaisių.
Šiandienos antrajame skaitinyje mes kaip tik girdėjome apie tuos vaisius, apie kuriuos čia Jėzus kalba. Tuos vaisius, kurių laukia, kad mes duotumėme pasauliui. Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas ir susivaldymas. Kai išgirstam tą sąrašą, taip natūraliai norime prašyti: „Viešpatie, duok mums tų vaisių mūsų gyvenime, mūsų pasauliui.“ Mes meldžiame taikos, santarvės, bet kažkaip tikimės, kad ji ateis iš kažkur kitur. Dievas mums duoda savo Šventąją Dvasią, kad ji per mus ateitų į pasaulį. Jis duoda mums save, savo meilę. Šventoji Dvasia yra Dievo meilė, ateinanti į mūsų širdis. Mums gyvybiškai reikia tos meilės, bet neužtenka tik ją gauti. Meilė netelpa savyje. Kaip ir Dievas, kuris negali neteikti savo meilės, nes Jis yra meilė. Ir Jis nori, kad mumyse ta meilė sklistų.
Kodėl mes Kalvarijose švenčiame Sekmines eidami Kryžiaus kelią? Todėl, kad Dievo meilė galutinai pasireiškia ant kryžiaus, kai Jis iš meilės save paaukoja už mus. Jis nori mus įtraukti į savo meilę, kad mes ne tik priimtumėme, bet ir dalintumės vieni su kitais. Dievo meilė, kuri mums duota, nori pripildyti ir perkeisti ne tik mus, bet per mus – visą pasaulį. Pagalvokite, kaip tą pirmą Sekminių dieną grupę mokinių Šventoji Dvasia perkeitė taip, kad jie krikščionybės žinią, Kristaus Gerąją Naujieną, sugebėjo paskleisti po visą pasaulį. Jei mes sugebėsime priimti, leistis būti pripildyti Šventąja Dvasia, tai Dievas ir per mus tą Gerąją Naujieną paskleis mūsų visuomenėje, mūsų šeimose, mūsų miestuose, mūsų tėvynėje ir visame pasaulyje.
Būti pilnam Šventosios Dvasios yra ne tik religinė patirtis, ne tik Sakramento priėmimas. Tai galinga jėga, perkeičianti krikščionio gyvenimą, leidžianti mums gyventi pagal Dievo planą ir skleisti Evangeliją, Gerąją Naujieną visam pasauliui.
Šiandien leiskime, kad Šventoji Dvasia mus naujai pripildytų. Priimkime tiek, kiek Dievas mums gausiai nori duoti. Leiskime, kad tos malonės mus perpildytų ir išsilietų per mus mūsų aplinkai. Viešpatie, atsiųsk savo Dvasią ir atnaujink žemės veidą! Amen.
Pamokslas, sakytas 2024 m. gegužės 19 d. Sekminių šv. Mišiose Vilniaus Kalvarijose.
