Šiandien Prezidentas Gitanas Nausėda su Lenkijos prezidentu A. Duda dalyvavo šv. Mišiose Vilniaus arkikatedroje bazilikoje minint 230 metų nuo Abiejų Tautų Respublikos Tarpusavio įžadą. Skelbiame Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo šiose Mišiose pasakytą homiliją.
Šiandienos Evangelijoje pats Viešpats štai ką aiškina Petrui, kuriam jis patikės vadovauti apaštalų kolegijai ir visai Bažnyčiai: „Koks užvaizdas tiek ištikimas ir sumanus, kad šeimininkas galėtų jį paskirti vadovauti šeimynai ir savo metu ją maitinti? Laimingas tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras taip darantį“ (Lk 12, 42–43). Tačiau ne tik Petrui Viešpats patiki valdymo tarnystę. Išrinktieji šalių vadovai gauna šį Dievo mandatą, vyskupams ir kunigams patikėta valdyti jiems skirtas kaimenes, o kiekvieniems tėvams patikėta globoti ir ugdyti savo šeimą.
Per Adomą kiekvienam žmogui suteikta teisė ir pareiga tvarkyti ir valdyti jam patikėtą pasaulį. Kartu pavedama rūpintis visais mūsų broliais ir seserimis – čia turima mintyje tas platesnis „mes“, apie kurį popiežius Pranciškus kalba savo enciklikoje Laudato Si ir visai nesenai paskelbtoje žinioje Migrantų dienos proga. Šios dienos Evangelija taip pat primena, kam turėsime atsiskaityti už savo veiklą, – pačiam šio pasaulio ir mūsų gyvenimo Šeimininkui.
Šiandien minint 230 metų nuo Abiejų Tautų Respublikos Tarpusavio įžado, kai mūsų tuometiniai tautų vadovai patvirtino abiejų šios sąjungos tautų lygybę, galima naujai pažvelgti į svarbą kartu rūpintis mums patikėtu pasauliu. Mes negalime eiti per šį gyvenimą vien kaip solistai, bet turime išmokti dirbti kartu įvairiose srityse, siekdami bendro gėrio savo šalyse, Europoje ir visame pasaulyje. Tiek dabartinė pandemija, tiek klimato kaitos iššūkiai primena, kad Dievo mums patikėti bendrieji namai reikalauja glaudaus bendradarbiavimo – tik tada jie bus sėkmingi.
Galiausiai esame Dievui atsakingi ir Dievas įvertins mūsų tarnystę. Kaip girdėjome pirmajame skaitinyje, Paulius, rašydamas romiečiams, primena, kad mums neturi viešpatauti nuodėmė. O jos aplink mus yra apstu. Negalime pasiduoti tokioms įtakoms. Dievas, davęs apreiškimą, nurodo mums teisingą kelią, kuriuo turime žengti. Evangelijoje mums primenama: jei žinome Dievo valią ir jos nesilaikome, už tai turėsime atsiskaityti.
Mums iš tikrųjų daug yra duota. Su tautos krikštu gavome tikėjimo dovaną. Mūsų tautų tarpusavio bendrystė – tai dovana, įtvirtinta Liublino unijoje, Abiejų Tautų Gegužės 3-osios Konstitucijoje ir patvirtinta spalio 20 dienos Tarpusavio įžadu. Praėjusio amžiaus pabaigoje gavome laisvės dovaną. Taip pat mums dovanota platesnė Europos tautų bendrystė, atsiskleidžianti įsteigus Europos Sąjungą ir vykdant jos plėtrą. Bet visos šios dovanos reikalauja ištikimybės Dievo nurodytam keliui, nes kitaip viskas gali sugriūti kaip Babelio bokštas. Panašiai kaip davus priesaiką santuokos metu ar užėmus valstybines pareigas, ištikimybė būtina norint atlaikyti sunkiausius išbandymus. Ne veltui priesaikų pabaigoje pridedamas kreipinys „Tepadeda man Dievas“.
Ir tolesniame mūsų tautų kelyje mums reikės Dievo pagalbos atpažinti tiesą ir turėti drąsos ja gyventi. Tiesą apie žmogų, jam Dievo suteiktą orumą ir kiekvienos gyvybės vertę, tiesą apie šeimą kaip visuomenės pamatą, tiesą apie žmonių tarpusavio santykius – kad kiekvienas žmogus yra mano artimas, kurį esu pašauktas mylėti. Bet ar gali žmonės ir valstybės taip gyventi? Tikrai taip. Tokį pavyzdį mums davė mūsų bendras globėjas šv. Kazimieras. Jis nepasidavė savo meto nukrypimams ar neteisingiems galingųjų sumanymams, bet išliko Dievo kelyje, Tiesos kelyje, atrasdamas Dievo paveikslo atspindį kiekviename, net pačiame vargingiausiame žmoguje.
„Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota“ (Lk 12, 48). Mes galime dėkoti Dievui, kad mūsų tautoms tikrai daug yra duota. Melskime, kad būtume geri Dievo dovanų užvaizdai. Šv. Kazimierai, melski už mus!
