Kovo 5-ąją dieną paskelbta paskutinė popiežiaus Pranciškaus jubiliejinė katechezė apie Jėzaus vaikystę. Joje aptariamas Evangelijos pagal Luką pasakojimas apie Jėzų, kuris, Marijai ir Juozapui nepastebėjus, atsiskyrė nuo keleivių būrio ir liko Jeruzalėje, šventykloje. „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“, – atsako dvylikametis Jėzus Marijai, kai ji pagaliau jį vėl atrado (žr. Lk 2).
Juozapas ir Marija Jėzaus ieškojo su dideliu nerimu. „Vaikeli, kam mums taip padarei?!“, – klausia jie atradę Jėzų. Tačiau išgirdę jo atsakymą, jo nesuprato. Pasak popiežiaus Pranciškaus trečiadienio katechezės, matome, jog Marijos, Jėzaus Motinos, dvasinė kelionė, siekiant suprasti savojo Sūnaus slėpinį, nebuvo lengva.
„Apžvelkime šios kelionės etapus“, – kviečia Pranciškus. Nėštumo pradžioje Marija aplanko Elzbietą ir praleidžia su ja tris mėnesius, kol gimsta Jonas. Paskui, kai buvo nurodyta surašyti visus gyventojus, ji, jau devintą nėštumo mėnesį, su Juozapu keliauja į Betliejų, kur pagimdo Jėzų.
Dar po keturiasdešimties dienų jie iškeliauja į Jeruzalę paaukoti kūdikį Šventykloje, o paskui kasmet, kaip piligrimai, vėl ją lanko. Jėzaus kūdikystės metu kurį laiką slėpėsi Egipte, kad apsaugotų jį nuo Erodo, ir tik po karaliaus mirties vėl apsigyveno Nazarete.
Kai Jėzus, jau suaugęs, pradeda savo viešąją tarnystę Kanos vestuvėse, Marija taip pat ten yra ir atlieka pirmaeilį vaidmenį. Ir vėliau ji seka paskui jį „per atstumą“ iki paskutinės kelionės į Jeruzalę, iki pat jo kančios ir mirties. Po Prisikėlimo Marija lieka Jeruzalėje jau kaip visų mokinių Motina, stiprindama jų tikėjimą ir laukdama Šventosios Dvasios išsiliejimo.
„Šioje kelionėje Mergelė yra vilties piligrimė, tapusi savojo „Sūnaus dukra“, jo pirmąja mokine“, – pažymi popiežius. Marija atnešė Jėzų, žmonijos viltį, į pasaulį: maitino jį, augino, o po to ėjo paskui jį, leisdama, kad Dievo žodis pirmiausia formuotų ją pačią. Nors ji buvo tokia artima Dievui, turėjo išskirtinį ryšį su juo, ir jai reikėjo eiti daug pastangų reikalaujančiu mokinystės keliu.
Dvylikamečio Jėzaus dingimas per kasmetinę piligriminę kelionę į Jeruzalę labai išgąsdina Mariją, kalbėdama ir už Juozapą, ji klausia: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“. Matome suprantamą tėvų, kurių vaikas pasimetė, dingo, išgąstį. Tačiau, kai jie pagaliau randa Jėzų, nustemba – tas, kuris jų akyse dar visai neseniai buvo saugotinas vaikas, tarsi staiga užaugo, dalyvauja diskusijose apie Šventąjį Raštą, stebindamas išmintimi kitus Šventykloje buvusius Įstatymo mokytojus.
Į motinas priekaištą Jėzus atsako su nuginkluojančiu paprastumu: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Marija ir Juozapas to nesupranta: kūdikiu tapusio Dievo slėpinys pranoksta jų intelektą. Tėvai nori saugoti brangųjį vaikelį po savo meilės sparnais, o Jėzus jau gyvena Sūnaus, tarnaujančio Tėvui ir panirusio į jo žodį, pašaukimu.
Luko pasakojimai apie Jėzaus vaikystę užbaigiami paskutiniais Marijos žodžiais, primenančiais Juozapo tėvystę, ir pirmaisiais Jėzaus žodžiais, kuriais pažymima, kad ši tėvystė išteka iš dangiškojo Tėvo, kuris yra neginčijamai pirmas.
Kaip Marija ir Juozapas, kupini vilties, taip ir mes leiskimės pėdomis Viešpaties, kuris neleidžia savęs apriboti mūsų schemomis ir leidžia save atrasti ne tiek kokioje nors vietoje, kiek meilės atsakyme į švelniąją dieviškąją tėvystę, pažymima kovo 5 dienos popiežiaus Pranciškaus katechezėje.
