Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas Europos Tarybos susitikime Briuselyje pažadėjo ginti „šeimų interesus“. ES spaudžiant šalis nares priimti būsto ir automobilių apmokestinimą, Vengrijos vadovas pareiškė laikysiantis šeimai draugiškos politikos. Tokie pareiškimai neturėtų stebinti, nes V. Orbanas per pastarąjį dešimtmetį sugebėjo konservatyvią ideologiją perkelti iš teorijos į praktiką.
Net ir nekurdamas „gerovės valstybės“ V. Orbanas sugebėjo ištraukti šalį iš visiško demografinio nuosmukio. Santuokų skaičius ir gimstamumas šalyje sparčiai auga, kas ir buvo pagrindinis „Fidesz” vyriausybės tikslas.
2018 m. Vokietijos kairiųjų Heinrich Böll Stiftung institutas pareiškė, kad Vengrijos šeimos politika yra „per mažai socialinė“ ir turėtų būti grįsta didesniu perskirstymu. Ironiška, kad būtent šio instituto pastebėjimai tapo pripažinimu, kad gali egzistuoti ir kita, didesnio socializmo nereikalaujanti šeimos politika, kurią vykdė Vengrijos šeimų ministrė Katalin Novak.
Pagalbos šeimai sistema, kuri yra grįsta gausiai šeimai palankia mokesčių sistema, subsidijomis konkretiems pirkiniams, pavyzdžiui, didesniam automobiliui įsigyti ir trejus metus trunkančios motinystės arba tėvystės išmokos, pasirodė dar efektyvesnė nei didesnio perskirstymo ar išmokų už vaikus sistema.
Pirmąkart per dešimt metų gimstamumas Vengrijoje vėl auga, abortų skaičius sparčiai mažėja, kai kairuoliškos sistemos gerovės valstybės Europoje susiduria su nuosekliu gimstamumo mažėjimu.
Vengrijoje gimstamumas augo 5,7 proc. palyginus su 2011 m. Tuo tarpu Nyderlanduose per pastarąjį dešimtmetį gimstamumas krito 6 proc. Prancūzijoje 8,6 proc., 11 proc. Portugalijoje, 20 proc. Airijoje, 21 proc. Graikijoje, 23 proc. Italijoje ir 24 proc. Suomijoje ir Ispanijoje.
Kai kuriose šalyse ES, pavyzdžiui, Vokietijoje, Austrijoje, Liuksemburge gimstamumas augo taip pat, tačiau ten jis išliko itin priklausomas nuo imigrantų. Pew Research duomenimis, Vokietijos imigrantai musulmonai turi 36 proc. aukštesnį gimstamumo skaičių nei vietos gyventojai.
Vengrijos vyriausybė šiuo atveju išskirtinai skatino savo šalies gyventojus susilaukti daugiau vaikų. Tokia politika nepatiko Švedijos socialinių reikalų ministrei, kuri Vengrijos šeimos politiką vadino „nacistine“ dėl griežtos Vengrijos politikos migrantų atžvilgiu. Švedijos vyriausybės nariams buvo sunku pripažinti, kad yra įmanoma kelti savo šalies gimstamumą be imigracinės politikos.
Nepaisant politinių remarkų aišku viena: vengriška šeimos politika veikia. Ir to pagrindinė priežastis yra ta, jog Budapeštas sugebėjo labai aiškiai apsibrėžti savo gerovės valstybės tikslą: šeimos stiprinimas, bet ne kairuoliškas ekonominis perskirstymas.
Budapeštas sugebėjo labai aiškiai apsibrėžti savo gerovės valstybės tikslą: šeimos stiprinimas, bet ne kairuoliškas ekonominis perskirstymas
Konservatyvi šeimos politika siekia, jog šeimos galėtų tinkamai pasirūpinti pačios savimi tinkamai investuodamos savo pinigus, dirbdamos ir užsidirbdamos, o ne gaudamos išmokas.
Priklausomai nuo vaikų skaičiaus mažėjantis šeimai gyventojų pajamų mokestis, mokesčiai už nekilnojamą turtą, mažėjančios arba nekintančios būsto išlaikymo išlaidos nepriklausomai nuo uždirbamų pajamų dydžio leido Vengrijai išvengti daugiau uždirbančių „baudimo“. Žmonės yra laisvi turėti didesnes pajamas, kurias užsidirbo ir siekti geresnio gyvenimo.
Socialistinėje gerovės valstybėje tuo tarpu šeimos yra baudžiamos progresyvios mokesčių sistemos, kurioje didesnes pajamas uždirbantys asmenys privalo mokėti didesnius mokesčius valstybei. Ekonominis egalitarizmas pakerta stiprios, savarankiškos šeimos siekius ir daro šeimas priklausomas nuo valdžios išmokų, mažina žmonių motyvaciją užsidirbti.
Vengrijos vyriausybė savo gerovės valstybės viziją ir šeimos politiką pateikė išmintingai, laimėdami visuomenės pasitikėjimą. Nors ateityje kitos Vengrijos vyriausybės gali tokią šeimos politiką keisti, konservatyvi šeimos politika rado savo vietą bei platų pritarimą vengrų visuomenėje. Todėl nereiktų stebėtis, jog net ir keičiantis politinėms tendencijoms pasaulyje ir Europoje, Vengrija išliks konservatyvizmo bastionu.
Kitas sėkmingos Vengrijos šeimos politikos aspektas yra moralinė vengrų kova dėl šeimos. Plačiai pagarsėjęs vengrų antipedofilijos įstatymas, uždraudęs seksualinį auklėjimą mokyklose ir palikdamas tai išskirtinai tėvų auklėjimui susilaukė ir tarptautinio palaikymo ir pasmerkimo. Tarp aktyviausių įstatymo kritikų buvo ir Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen (Urzula fon der Lejen), pareiškusi, kad tokie Vengrijos įstatymai pažeidžia pagrindines ES vertybes.
Būtų paprasta pasakyti, kad U. der Leyen tiesiog tiki, kad vaikams mokyklose demonstruoti seksualinio turinio informacija yra normalu. Tačiau nesusikalbėjimo priežastis glūdi priešingame asmens teisių suvokime.
Skirtumas tarp šių dviejų teisių yra esminis norint suprasti, kaip veikia žmogaus teisės. Neigiama teisė įtvirtinama tada, kai nėra įstatymo: jei nėra įstatymo, kuris seksualinius veiksmus tarp tos pačios lyties asmenų daro neteisėtais, asmenys turi teisę dalyvauti tokiuose veiksmuose. Taip pat žodžio laisvę draudžiančio įstatymo nebuvimas yra neigiama teisė: visi piliečiai turi teisę reikštis taip, kaip jiems atrodo tinkama.
Vengrijos antipedofilijos įstatymo kritikai painioja neigiamas teises su teigiamomis teisėmis. Jie paprasčiausiai daro prielaidą, kad bet kokie įstatymai, ribojantys tos pačios lyties asmenų santykių skatinimą, yra tapatūs neigiamos teisės į homoseksualų gyvenimo būdą pažeidimui.
Vengrijos atveju, homoseksualios propagandos nepilnamečiams draudimas klaidingai vaizduojamas kaip visuotinis homoseksualių veiksmų draudimas arba, juo labiau, homoseksualiais prisipažįstančių asmenų stigmatizavimas.
Vengrijos antipedofilijos įstatymo kritikai painioja neigiamas teises su teigiamomis teisėmis
Konservatyvizmas labai priklauso nuo neigiamų teisių. Žodžio laisvė ir religijos laisvė garantuoja, kad valdžia nepatenka į asmeninius žmonių pasirinkimus. Homoseksuali pora gali gyventi šalia tradicinės šeimos, kurioje kaimynai gyvena nepažeisdami vienas kito pasirinkimo. Tačiau tos pačios lyties asmenų santuokų draudimas nėra jų neigiamų teisių pažeidimas, kaip ir jų teisių pažeidimas, jei jiems uždraudžiama propaguoti homoseksualumą nepilnamečiams.
Priešingai, socializme nebėra neigiamos teisės į privatumą ir laisvę. Vengrijos antipedofilijos įstatymo atveju tai reiškia, kad įstatymo kritikai teisę į homoseksualų gyvenimo būdą vertina kaip teigiamą teisę. Tokia teisė savo ruožtu numato, kad tie, kurie dalyvauja tos pačios lyties santykiuose, turi teisę aktyviai demonstruoti savo gyvenimo būdą, pvz., pristatyti jį nepilnamečiams. Bet koks apribojimas yra visuotinis jų teisių kaip teigiamų teisių apribojimas.
Laikydamiesi savo antipedofilijos įstatymo, Vengrijos konservatoriai iškėlė filosofinį mūšio už Vakarų civilizacijos ateitį aspektą į pirmą planą. Taip jie padarė didelę paslaugą Vakarų konservatorių judėjimui: tiek Europoje, tiek Amerikoje konservatoriai per ilgai vengė panašiai kovoti.
Įgyvendindami konservatyviąsias vertybes, V. Orbanas ir jo vyriausybė sukūrė apčiuopiamą, veiksmingą alternatyvą pagrindinei Vakarų politinei srovei. Galbūt, tai geriau nei bet kas kitas paaiškina jo kritikų nuožmumą: jie tiesiog bijo, kad konservatyvūs judėjimai kitur bus įkvėpti jo pasiekimų.
