Lapkričio 2-osios rytą, Mirusiųjų minėjimo (Vėlinių) dieną popiežius Pranciškus dalyvavo Mišiose Romos Britų tautų sandraugos kapinėse. Tai nedidelės kapinės, prisišliejusios prie senosios gynybinės Romos sienos, kuriose palaidoti 426 mirusieji, dažniausiai kritę II Pasaulinio karo mūšiuose.
Kapinės primena dramatiškus II Pasaulinio karo įvykius: 1943 metų pradžioje buvo pradėta Italijos išlaisvinimo kampanija. Kiek piečiau nuo Romos vokiečiai buvo įrengę gerai įtvirtintas gynybos linijas, išnaudodami kalnų grandines, blokuodami kelius, kuriais galėjo keliauti didesni būriai. Vertinama, kad aršiuose ir kruvinuose mūšiuose nacistinės Vokietijos pajėgos neteko apie 435 000, įskaičiuojant žuvusius, sužeistus ir paimtus į nelaisvę. Sąjungininkų nuostoliai siekia apie 311 000. Susirėmimuose žuvo ir dešimtys tūkstančių italų civilių. Palei buvusias fronto linijas yra išsibarsčiusios dešimtys kapinės su tūkstančiais kapų: kelias iš jų popiežius Pranciškus minint Vėlines yra aplankęs ankstesniais metais.
Išliejus daug kraujo, sąjungininkai pralaužė vokiečių gynybines linijas, privertė juos trauktis ir 1944 birželio 5-ąją įžengė į Romą. Netrukus buvo įrengtos ir atidarytos Britų tautų sandraugos kapinaitės, kurios priglaudė Romos įgulos mirusiuosius, vėliau į ją buvo atgabenti dalis žuvusiųjų Romos apylinkėse ir srityje. Keli palaidotieji mirė jau po oficialios karo pabaigos, nuo žaizdų, ligų ar nelaimingų atsitikimų. Kapinaitėse ilsisi 426 žmonių palaikai, daugiausia britai, bet taip pat kanadiečiai, australai, zelandiečiai, indai ir Pietų Afrikos Respublikos piliečiai. Daugiausia tai jauni vyrai, dažnai nesulaukę nei 30 metų, bet taip pat yra kelios moterys, priklausiusios, kaip ir kitais atvejais, civiliniam arba medicinos personalui. Beveik visi palaidotieji yra identifikuoti, jų vardus galima pamatyti Romos kapinaitėms skirtoje Britų tautų sandraugos Karo kapų komisijos interneto svetainėje.
Popiežius koncelebravo Mišias nedidelėje tai progai įrengtoje pastogėje, Mišiose dalyvavo apie tris šimtus dalyvių. Po Dievo žodžio liturgijos Pranciškus pasidalijo keliomis spontaniškomis mintimis.
Melskime Viešpatį už mūsų mirusiuosius ir visus mirusiuosius. Tegul visi būna priimti Viešpaties, tegul Viešpats būna gailestingas ir mums ir mus duoda vilties, vilties eiti pirmyn ir, kai pasikvies, sutikti jį ir visus kitus.
Pasak jo, šią Vėlinių dieną jis nori paminėti atmintį ir viltį. Atmintį tų, kurie gyveno prieš mus, paaukojo, neteko gyvybės. Daug iš jų buvo žmonės, kurie stengėsi būti geri, dirbo, turėjo šeimas, draugus. Taip pat atmintį tų, kurie nesugebėjo būti tokie geri, bet buvo priimti Dievo gailestingume, kuris yra slėpinys.
Po to viltis, kuri taip pat yra atmintis, skatinanti mus eiti pirmyn. Mes einame pirmyn, link susitikimo su kitais ir su Viešpačiu. Turime prašyti Viešpaties šios vilties malonės. Ši viltis, kuri yra per dievišką malonę gauta dorybė, nenuvilia ir padeda įveikti kiekvienos dienos iššūkius. Pasak popiežiaus, šią vilties dorybę, pabrėžiant jos reikalingumą kiekvieną dieną, galima pavadinti „virtuvės dorybe“.
Pasak Pranciškaus, atvykęs į kapines ir žvelgdamas į antkapius su vardais ir datomis, jis matė, kad dauguma žuvusiųjų buvo 20–30 metų amžiaus. Tiek sudaužytų, nutrauktų gyvenimų. Pasak Pranciškaus, jis galvoja ir apie šeimas, apie motinas, kurios gaudavo laiškus, jog jų sūnus herojiškai žuvo. „Taip, herojus, bet jo nebėra. Tiek ašarų, tiek sulaužytų likimų“, – pakartojo popiežius. Šią dieną, tęsė, jis, neįmanoma negalvoti ir apie šiandien siaučiančius karus, Europoje ir kitur, kuriuose sėjama mirtis, žūva tiek daug žmonių.
„Šiandien galvodami apie mirusius ir vildamiesi prašykime Viešpaties taikos. Kad žmonės nežudytų vienas kitą karuose. Tiek daug žuvusių nekaltųjų, tiek daug kritusių karių. Karai visada yra visų pralaimėjimas. Ir tada, kai vienas laimi, pralaimi savo už pergalę sumokėta kaina“.
„Melskime Viešpatį už mūsų mirusiuosius ir visus mirusiuosius. Tegul visi būna priimti Viešpaties, tegul Viešpats būna gailestingas ir mums ir mus duoda vilties, vilties eiti pirmyn ir, kai pasikvies, sutikti jį ir visus kitus. Tebūnie“, – meldė Pranciškus, prie vieno kapo padėjęs ir baltų gėlių puokštę.
