Vatikano II susirinkimo metu parengta deklaracija „Dignitatis Humanae“ tapo vienu svarbiausių Bažnyčios dokumentų, aiškinančių religijos laisvės principus šiuolaikiniame pasaulyje. Sudėtinga ir ilga šio teksto rengimo istorija atskleidžia, kaip Bažnyčia siekė išlaikyti ištikimybę tikėjimo paveldui ir kartu aiškiau jį perteikti moderniai visuomenei.
Apie šio dokumento reikšmę ir jo formavimosi aplinkybes rašo kunigas Josephas Thomas (Džozefas Tomas), priklausantis „Opus Dei“, dirbantis su studentais Prinstone (JAV) ir dėstantis teologines temas. Autorius pabrėžia, kad „Dignitatis Humanae“ rengimo procesas leidžia geriau suprasti, kaip Bažnyčia sprendė religijos laisvės klausimą, išlaikydama pusiausvyrą tarp doktrininio tęstinumo ir atsako į laikmečio iššūkius.
Neseniai Šv. Pijaus X kunigų brolijai paskelbus apie ketinimą imtis neteisėtų vyskupų šventimų, Katalikų Bažnyčia dar kartą susiduria su liūdna tolesnio susiskaldymo galimybe.
Toks įvykis, nors ir apimtų palyginti nedidelę žmonių grupę, vis dėlto turėtų kelti susirūpinimą visiems katalikams, nes vienybė yra esminė tapatybės dalis, kurios Kristus norėjo savo Bažnyčiai.
Šio naujo žingsnio link dar didesnio susiskaldymo motyvas nėra naujas: „pamatinės kryptys, pasirinktos po Vatikano II susirinkimo“, kaip neseniai pareiškė brolijos generalinis vyresnysis. Pasak brolijos vadovų, ši kryptis „pasitvirtino kaip nutolimas nuo Bažnyčios Tradicijos“.
Svarbi Šv. Pijaus X kunigų brolijos kritikos susirinkimui dalis yra deklaracija „Dignitatis Humanae“, kuri, jų teigimu, esą prieštarauja ankstesniam Bažnyčios mokymui.
Katalikams popiežius išlieka autentiškas Bažnyčios Tradicijos aiškintojas. Pastarieji Romos popiežiai tvirtai vedė Bažnyčią susirinkimo mokymo keliu. Tuo pat metu šis aiškumas nepanaikina būtinybės suprasti Vatikano II susirinkimą jo istoriniame ir teologiniame kontekste.
Kaip tiksliai susirinkimas suderino siekį likti ištikimam tikėjimo lobynui su rūpesčiu šį mokymą tinkamiau perteikti šiuolaikiniam pasauliui? Ilga ir sudėtinga deklaracijos „Dignitatis Humanae“ atsiradimo istorija suteikia svarbių įžvalgų apie tai, kaip susirinkimas vykdė šią nelengvą užduotį.
1963 metų lapkričio 19 dieną Belgijos vyskupas Emielis Jozefas De Smedt (Emilis Jozefas De Smedtas) pristatė susirinkimo tėvams pirminį religijos laisvei skirtą Vatikano II susirinkimo teksto projektą. Jo iškalbingas paaiškinimas apie temos svarbą ir doktrininę raidą sulaukė audringų plojimų. Tačiau tais metais susirinkimas nebespėjo šio projekto svarstyti, nes jis buvo pateiktas kaip paskutinis ekumenizmui skirto dokumento skyrius.
Per kelis kitus mėnesius susirinkimo tėvai pateikė 380 pastabų Krikščionių vienybės sekretoriatui, kuriose buvo kritikuojami įvairūs teksto aspektai. Sekretoriatas parengė naują versiją, siekdamas atsižvelgti į išsakytas pastabas. Rengiant dokumentą, svariai prisidėjo teologas jėzuitas kunigas Johnas Courtney Murray (Džonas Kortnis Marejus), kuris, nepaisant 1964 metų sausį patirto širdies smūgio, toliau dirbo prie teksto.
1964 metų balandį komisija, koordinavusi susirinkimo darbą, nusprendė, kad tekstas taps atskira deklaracija ir nebebus ekumenizmo dokumento dalimi, nors ir buvo pateiktas susirinkimo tėvams kaip jo priedas.
1964 metų rugsėjo 23 dieną vyskupas De Smedtas dar kartą pristatė peržiūrėtą tekstą. Naujoje versijoje aiškiau apibrėžta religijos laisvė kaip „teisė į religijos laisvę visuomenėje, pagal kurią žmonės gali privačiai ir viešai praktikuoti savo religiją ir negali būti nuo to sulaikomi jokia prievarta“.
Šia formuluote Krikščionių vienybės sekretoriatas siekė dar kartą pabrėžti, kad nesiekia nagrinėti žmogaus laisvės jo santykyje su Dievu ar pačios laisvės prigimties. Dokumentas veikiau skirtas konkrečiam teisiniam klausimui – teisei į religijos laisvę, grindžiamai Dievo suteiktu žmogaus orumu.
Laikantis šios nuostatos, be kitų pakeitimų, naujoji teksto redakcija siekė išvengti subjektyvizmo ar religinio indiferentizmo pavojaus, aiškiau pabrėždama žmogaus pareigą tvarkyti savo gyvenimą pagal Dievą kaip „amžino, objektyvaus, absoliutaus ir visuotinio“ dieviškojo įstatymo dalį.
Po vyskupo Emielio Jozefo De Smedto pristatymo ir naujojo teksto paaiškinimo pagaliau atėjo metas susirinkimo tėvams svarstyti pateiktą projektą. Daugelis pripažino jo vertę Bažnyčios misijai šiuolaikinėje visuomenėje, kartu nurodydami tobulintinas vietas.
Krokuvos arkivyskupas Karolis Wojtyla (Karolis Voityla), vėliau tapęs popiežiumi šv. Jonu Pauliumi II, išreiškė norą tekstą patobulinti ir paragino susirinkimą jame skelbti „pilną ir tvirtą tiesą apie žmogų“, kuri atsiskleidžia religijoje, atsakant į ateizmo ir materializmo iššūkius.
Vietnamo vyskupas Simonas Hoa Nguyen Van Hieno (Simonas Hoa Ngujenas Van Hjenas), pirmasis Dalato vyskupijos vadovas, nors ir atkreipė dėmesį į vietas, kuriose, jo manymu, reikėtų didesnio aiškumo, vis dėlto pabrėžė, kad siūloma deklaracija yra „ypač svarbi“ ne tik krikščionių dialogui, bet ir regionams, kuriuose krikščionys sudaro labai nedidelę mažumą.
Kamerūno arkivyskupas Jeanas Zoa (Žanas Zoa), kalbėdamas daugelio Afrikos ir kitų regionų vyskupų vardu, tvirtai pritarė vyskupo Hieno išsakytai minčiai apie deklaracijos svarbą Bažnyčios misijai. Jis teigė, kad jei „nepaskelbsime besąlygiškos pagarbos, kuri priklauso žmogaus asmeniui religijos klausimais“, susirinkimas nepasieks šių laikų žmonių. Tokiu atveju Bažnyčia būtų panaši į totalitarinę valstybę, užuot sekusi Kristaus meilės ir kantrybės pavyzdžiu.
Kardinolas Richardas Cushingas (Ričardas Kjušingas), kalbėdamas beveik visų Jungtinių Valstijų vyskupų vardu, išreiškė pritarimą tekstui, teigdamas, kad šia deklaracija Katalikų Bažnyčia „turi pasirodyti visam šiuolaikiniam pasauliui kaip žmogaus ir pilietinės laisvės, ypač religijos srityje, skelbėja“.
Vis dėlto, kaip ir ankstesnio projekto atveju, dalis susirinkimo tėvų išliko kritiški siūlomam mokymui.
Vis dėlto, kaip ir ankstesnio projekto atveju, dalis susirinkimo tėvų išliko kritiški siūlomam mokymui.
Airijos kardinolas Michaelas Browne (Maiklas Braunas) pareiškė, kad dabartinė teksto redakcija, jo nuomone, negali būti priimta. Jis ypač kritikavo bandymą klaidingai susiformavusiai sąžinei suteikti tokias pačias juridines teises kaip ir teisingai suformuotai, laikydamas tai nutolimu nuo naujausių popiežių mokymo.
Tą pačią dieną, 1964 metų rugsėjo 24-ąją, Prancūzijos arkivyskupas Marcelis Lefebvre’as (Marselis Lefebvras), vėliau nutraukęs bendrystę su Katalikų Bažnyčia ir įkūręs Šv. Pijaus X kunigų broliją, pateikė griežtą projekto kritiką. Nors pripažino, kad deklaracija atrodo „išties savalaikė“, jis pakartojo jau išsakytus priekaištus. Arkivyskupo nuomone, tekstas turėjo būti trumpesnis ir vengti ginčytinų klausimų bei „pavojingų pasekmių“.
Jis teigė, kad laisvė yra „santykinė“, o ne absoliuti vertybė, ir, prieštaraudamas teksto nuostatai prieš prievartą, gynė krikščionių tėvų valdžią vaikams, mokytojų autoritetą krikščioniškose mokyklose, Bažnyčios valdžią „apostatų, eretikų ir schizmatikų“ atžvilgiu bei krikščionių valdovų teisę „klaidingų religijų“ atžvilgiu. Jis taip pat tvirtino, kad tekstas turi relIativizmo ir idealizmo filosofinių klaidų ir perspėjo apie didelę žalą, kurią sukeltų šio projekto priėmimas, sieloms.
Šios ir kitos pastabos iškėlė klausimus, kuriuos susirinkimas dar turėjo spręsti. Ypač – kaip Bažnyčiai aiškiau suformuluoti autentišką religijos laisvės sampratą, suderintą su krikščionišku tikėjimu, kartu nepateisinant klaidų, susijusių su perdėtai išplėstomis laisvės sampratomis.
1964 metų rudens pradžios diskusijos parodė, kad iki susitarimo dar laukia ilgas kelias. Reikėjo daug darbo, kad būtų suformuluotas mokymas, galintis atliepti daugelio lūkesčius ir kartu tinkamai atsakyti į griežtą kritiką.
