Taline vasario 22 dieną buvo pašventinta maža koplyčia, skirta palaimintajam Eduardui Profittlichui. Apeigoms vadovavo vyskupas Philippe’as Jourdanas (Filipas Žurdanas), dalyvaujant arkivyskupui Georgui Gansweinui (Georgui Gensveinui), apaštališkajam nuncijui Baltijos šalyse, ir arkivyskupui Paului Richardui Gallagheriui (Polui Ričardui Galaheriui), Vatikano santykių su kitomis valstybėmis sekretoriui.
Ši koplyčia – pirmasis konkretus ir matomas ženklas pirmajam Estijos palaimintajam. Vokiečių kilmės kunigas ir misionierius E. Profittlichas Rusijoje žuvo kaip kankinys, tačiau, nors suvokė grėsmes, niekada nepaliko jam patikėtos šalies.
Palaimintuoju jis paskelbtas praėjusiais metais po ilgo proceso. 2019 metais Taline lankęsis popiežius Pranciškus sustojo katedroje toje vietoje, kur E. Profittlichas paskutinį kartą buvo matytas gyvas. Beatifikacija tapo reikšmingu įvykiu Estijai – beatifikacijos bylos postulatorei Marge-Maria Pass (Margė-Marija Pas) skirtas aukščiausias valstybės apdovanojimas.
Šie įvykiai sutapo su svarbiu Estijos Katalikų Bažnyčios istorijos etapu. Praėjus šimtui metų, Talinas buvo pakeltas į vyskupijos rangą, taip užbaigiant apaštališkosios administratūros laikotarpį.
Profittlicho atminimui skirta tarptautinė konferencija Taline vyko vasario 20–21 dienomis. Joje dalyvavęs arkivyskupas P. R. Gallagheris kalbėjo apie Europą, „sužeistą karo nusiaubtoje Ukrainoje“, ir apie istorinį laikotarpį, pasižymintį „išskirtiniu trapumu pasaulio taikai, nuolat grasinamai iš įvairių frontų“.
Pasak arkivyskupo, E. Profittlicho auka atskleidžia, kad Bažnyčios suprantama diplomatija ir pastoracinė tarnystė, nors veikia skirtingose srityse, turi bendrą šaknį.
Savo pranešime jis pabrėžė „ploną, bet nenutraukiamą raudoną siūlą“, jungiantį aukštąją diplomatiją ir „didžiųjų ganytojų, paženklinusių Bažnyčios istoriją šiose Baltijos žemėse, misiją“. Pasak arkivyskupo, E. Profittlicho auka atskleidžia, kad Bažnyčios suprantama diplomatija ir pastoracinė tarnystė, nors veikia skirtingose srityse, turi bendrą šaknį – tarnystę tiesai iš meilės Dievui ir žmonijai, prieš bet kokią priespaudos formą.
Anot P. R. Gallagherio, aukščiausias E. Profittlicho diplomatinis aktas buvo „jo pasirinkimas pasilikti“, atsisakant „savo nacionalinės, kultūrinės ir socialinės tapatybės“, ir gebėjimas „megzti žmogiškų ir diplomatinių santykių tinklą, prisidėjusį prie visos tautos orumo iškėlimo“. „Jo misija nebuvo politinė, tačiau jos politinis poveikis buvo milžiniškas“, – sakė jis.
Beatifikacijos proceso metu taip pat paaiškėjo žiaurūs tardymai, kuriuos patyrė E. Profittlichas. Tačiau, pasak arkivyskupo, palaimintasis niekada nepavertė patirtų kančių neapykanta ir nesitraukė „liudydamas tiesą žodžiais ir darbais“, suvokdamas, kad „nieko nėra pavojingiau už tylą, kai kalbama apie žmogaus orumą“.
Kalbėdamas apie dabartinę situaciją, P. R. Gallagheris pabrėžė, kad ta pati dvasia turi vadovauti ir šiandienos Bažnyčios diplomatiniams veiksmams, siekiantiems įveikti susiskaldymus. „Šventieji ganytojai nesidera dėl žmogaus tiesos. Jų „taip“ yra gyvybei, o ryžtingas „ne“ – tironijai“, – sakė jis.
Arkivyskupas taip pat paragino tapti „taikos kūrėjais“ ir priminė, kad dieviškasis gailestingumas leido atgimti tikėjimui ten, kur jis buvo labiausiai persekiojamas. Jis priminė šv. Jono Pauliaus II vizitą Prahoje praėjus metams po Berlyno sienos griūties – įvykį, kurį dar prieš kelis mėnesius daugelis būtų laikę neįmanomu. „Su Dievu tai, kas neįsivaizduojama, tampa įmanoma. Turime pasitikėti Dievu, ir net taika, kuri šiandien atrodo neįmanoma, gali tapti tikrove“, – sakė arkivyskupas.
