„The European Conservative” susitiko su dr. Robert Malone (Robertu Malaunu), kurio, kaip mRNA vakcinų technologijos tėvo, pavardė linksniuojama tarp pretendentų į medicinos Nobelio premiją. Šis žymus virusologas ir imunologas pasakojo apie savo susirūpinimą dėl rizikos, susijusios su masinio skiepijimo programomis.
Daktare, Romoje dalyvavote tarptautinėje COVID-19 aukščiausiojo lygio gydytojų ir mokslininkų konferencijoje. Apie ką buvo kalbama?
-Šis aukščiausiojo lygio susitikimas iš tiesų buvo pirmasis tarptautinis gydytojų ir mokslininkų susitikimas, kuriame aptarti ankstyvojo gydymo protokolai ir pasiektas sutarimas. Dar niekada anksčiau nebuvo galimybės gydytojams ir mokslininkams susirinkti pandemijos metu. Mes visi buvome galvas pametę, nenorėjome keliauti. Beveik visuose žemynuose nedidelis skaičius gydytojų pradėjo gydyti pacientus turimais vaistais, dažniausiai ligos eigos pradžioje, ir rezultatai iš tiesų buvo fenomenalūs, tačiau valdžios institucijos juos iš esmės ignoravo. Ir vis dėlto pacientų sergamumo ir mirtingumo rezultatai rodo, kad pradėję ankstyvą gydymą šiais turimais vaistais, galime aiškiai pakeisti su šia pandemija susijusių mirčių ir ligų eigą, nepriklausomai nuo to, ar esate paskiepyti, ar ne.
Maždaug prieš metus Pasaulio sveikatos organizacija (toliau PSO) paskelbė pareiškimą, kuris buvo greitai atšauktas, iš esmės teigdama, kad žmogus gali perduoti virusą tik tada, kai jam pasireiškia ligos simptomai. Kalbant apie skiepytus asmenis, net jei virusas veikia taip pat, kaip ir neskiepytus žmones, vakcina slopina simptomus – o to mes tikrai norime. Tačiau ar skiepyti žmonės vienodai linkę perduoti virusą kaip ir neskiepyti?
-Kad galėtume atsakyti į šį klausimą, turėtume turėti tam tikrus statistinius duomenis, o aš nežinau, ar tokie tyrimai iš viso buvo atlikti. Žinome tik tiek, kad vakcina pilnai neapsaugo nuo užsikrėtimo. Ji taip pat pilnai neapsaugo nuo viruso dauginimosi nosyje ir burnoje. Viruso poveikis ir paskiepytiems, ir nepaskiepytiems yra maždaug toks pat. Vakcina pilnai neapsaugo nuo viruso perdavimo. Taigi, nežinome, ar skiepytieji ir neskiepytieji turi vienodą tikimybę perduoti virusą, tačiau žinome, kad viruso plitimas nosyje ir burnoje yra vienodas. Taigi, pagrįstai tikėtina, kad skiepyti ir neskiepyti asmenys, užsikrėtę virusu, jį perduos vienodai.
Atsižvelgiant į tai, kad viso pasaulio vyriausybės pradeda svarstyti privalomo skiepijimo idėją, ar ne itin svarbu – dėl šių viešosios politikos pasekmių – atlikti tyrimus šiuo klausimu, ypač atsižvelgiant į tai, kad su vakcina yra susijusi ir rizika? Pavyzdžiui, Švedija neseniai paskelbė, kad svarsto galimybę kompensuoti žalą žmonėms, turėjusiems neigiamą reakciją į vakciną. Aš pats pasiskiepijau „Johnson & Johnson“ vakcina, bet nepritariu, kad ji būtų privaloma.
-Pritariu šiam susirūpinimui. Tai vienas iš pagrindinių mano argumentų. Tvirtai tikiu individų teise pasirinkti, priimti medicinines procedūras, ar jų atsisakyti. Manau, kad tai iš esmės yra „gyvybės šventumas“, kad asmenys turi teisę į savo kūną.
Vartojate žodžius „gyvybės šventumas”, nes nuo septintojo dešimtmečio abortų judėjimas labai sustiprėjo, pasitelkdamas pusiau liberalų argumentą „mano kūnas, mano pasirinkimas”. Taip pat ir už eutanaziją pasisakantis lobizmas, pabrėžiantis asmenų teisę atsisakyti gyvybę gelbstinčio gydymo. Tačiau dabar, kai 50 metų šis principas buvo brukamas, jis tiesiog išnyko dėl vakcinų diegimo.
-Manau, kad tai paprastas dalykas. Tai susiję su Niurnbergo kodekso, Helsinkio susitarimo ir bendrųjų bioetikos principų, taikomų medicininiams tyrimams ir gydymui, pagrindais. Kaip gydytojas tikiu, kad egzistuoja gyvybės šventumas. Buvau išmokytas suprasti, kad asmenų teisė sutikti arba atsisakyti medicininio gydymo yra šventa, neliečiama, ir kad reikia išsamiai atskleisti su bet kokiu gydymu susijusią riziką bei naudą.
Akivaizdu, kad iš esmės tam yra priešprieša – nauda visuomenei, bendruomenei, egzistuojančioms bendruomenės teisėms, ir tai, kad jos nusveria individo teises, žinoma, skiepų atveju. Nesiskiepijimas kelia pavojų kitiems visuomenės nariams. Gali būti situacijų, kai vakcinų kiekis yra ribojamas, tačiau čia, Vakaruose, tokios situacijos nėra. Deja, didžiojoje pasaulio dalyje tokia padėtis yra, bet ne čia, Vakaruose. Mes turime daug vakcinų. Kai kurios šalys teigia, kad mes kaupiame vakcinas.
Tačiau aš teigiu, kad jei žmogui gresia didelė sunkios ligos ar net mirties nuo COVID-19 rizika, pavyzdžiui, įsivaizduokime tariamą 70 metų vyrą, vis tiek yra jo asmeninė teisė vakcinuotis ar ne, tai yra jo asmeninis pasirinkimas. Jei jis nusprendė nesiskiepyti ir po to užsikrėtė, tai buvo jo pasirinkimas, ir jis prisiėmė šią riziką. Apskritai laikausi nuomonės, kad valstybei nedera įpareigoti skiepytis.
Argumentas, kurį girdžiu, yra tas, kad visuotinis skiepijimas yra būtinas siekiant apsaugoti tuos, kuriems gresia didelė rizika. Tačiau manau, kad didelės rizikos asmenys gali pasirinkti, ar skiepytis, ar nesiskiepyti; tai jų teisė ir jų rizika, kurią jie prisiima asmeniškai. Ne valstybės vaidmuo nustatyti, ar kas nors ketina pasiskiepyti. Žinoma, kontrargumentas yra tas, kad ligos plitimas daro poveikį valstybei, jos finansinį, taip pat gyventojams, ligoninėms, o viešosios paslaugos gali būti perkrautos.
Ar tai neturėtų paskatinti mus iš naujo apsvarstyti socializuotos medicinos veiksmingumą, o ne priimti socializuotą mediciną ir baigti su nacionaline politika?
-Sutinku. Vartojama frazė „auklėjimo valstybė”. Tai yra mano prieštaravimas. Galbūt tai liberalus argumentas, bet aš manau, kad turime turėti laisvę net ir žlugti. Jei siekiame pasaulio, kuriame valstybė prisiima visišką atsakomybę už mūsų veiksmus, tuomet prarandame laisvę. Manau, kad jei ją prarasime, prarasime motyvaciją ir judėsime link socialistinės situacijos, kai žmonės gali neprisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Taigi mano požiūris į šį klausimą yra liberalus, bet jis kyla iš įsitikinimo dėl pagrindinių žmogaus ir medicinos teisių, t. y. valstybė neturi teisės kontroliuoti mano kūno ar reikalauti, kad jūs sutiktumėte su gydymu, kuris, kaip atrodo, neatitinka jūsų interesų.
Štai Italijos prezidentas Sergio Mattarella (Serdžijus Matarela) pareiškė, kad niekam neduota teisė kelti pavojų kitiems.
Ši pozicija savo esme yra autoritarinė, ji taip pat nepagrįsta tvirtu mokslu. Vakcinų situacija yra netobula. Žinoma, retai kada, jei išvis kada nors, turime tobulą vakciną, bet ši – ypač netobula. Esamos vakcinos nesuteikia mums labai stiprios apsaugos nuo infekcijos, nuo viruso dauginimosi ir nuo viruso perdavimo kitiems. Taigi argumentas, kad reikia pasiskiepyti, idant būtų išvengta tolesnio viruso plitimo, yra nepagrįstas.
Valstybė neturi teisės kontroliuoti mano kūno ar reikalauti, kad jūs sutiktumėte su gydymu, kuris, kaip atrodo, neatitinka jūsų interesų.
Jei teisingai jus supratau, to nežinome, tokie tyrimai dar nebuvo atlikti.
-Mes dar daug ko nežinome. Ką tikrai žinome, kad skiepyti asmenys, kurie yra užsikrėtę, gali užkrėsti kitus. Tai, kas sakoma, yra „kilnus melas”. Ši sąvoka kilo iš Platono: politikams valdžioje esantiems asmenims gali būti priimtina kalbėti netiesą – skleisti melą visuomenei dėl bendro gėrio. Visuomenei buvo pasakyta, kad jei visi sutiks skiepytis, bus pasiektas bandos imunitetas, virusas nustos plisti, visuomenė galės grįžti į normalų gyvenimą, mes galėsime atstatyti ekonomiką, sustabdyti uždarymus, panaikinti bet kokią šio viruso grėsmę… Bet tik tuo atveju, jei visi sutiks skiepytis.
Tokios logikos problemą atskleidžia Delta variantas, kurio bazinis replikacijos koeficientas yra nuo 5 iki 8, o Alfa atmainų – nuo 2 iki 3. Su dabartinėmis vakcinomis, kurios užtikrina 40 – 60 proc. veiksmingumą apsaugant nuo užsikrėtimo, skaitine išraiška negalime pasiekti bandos imuniteto. Taigi šiuo metu susidarė padėtis, kai vyriausybės spaudžia savo gyventojus prisiimti nežinomą riziką dėl to, ko neįmanoma pasiekti.
Yra dar viena visuotinio skiepijimo logikos problema – tai, kad savo esme vykdome virusų atranką evoliucijos būdu. Mes atrenkame virusus, kad jie taptų atsparesni vakcinoms. Yra dar didesnė problema. Tam tikruose veterinariniuose modeliuose yra vadinamoji Mareko, viščiukų, liga; jei paskiepysite viščiukų pulką, kai šis virusas plinta jų populiacijoje, galite aktyviai sukurti daugiau labai patogeniškų virusų, kurie yra daug labiau užkrečiami.
Yra daugybė pavyzdžių, rodančių, kad žmonių populiacijoje atsiranda virusų, kilusių iš Alfa atmainos; šios naujos Delta ir kitos atmainos išvengia vakcinos poveikio. Tikėtina, kad ši situacija tęsis ir dar labiau blogės, jei bus taikoma visuotinė vakcinacija. Mano argumentas, – racionalesnė (ir etiškesnė bei teisingesnė) strategija būtų skiepyti didžiausios rizikos grupes, kurioms, nepaisant su vakcina susijusio nepageidaujamo poveikio, akivaizdu, kad viruso sukeltos mirties ir ligos rizikos yra didesnės. Naudokite vakciną tiems žmonėms.
Didžiajai daliai gyventojų taikykime ankstyvą medikamentinę intervenciją, kad jie galėtų įgauti natūralų imunitetą. Galime apsaugoti žmones nuo hospitalizavimo ir visų su tuo susijusių išlaidų, suteikdami ankstyvosios diagnostikos priemones – savidiagnostiką arba diagnostiką namuose – su programėlėmis arba kompiuterinėmis priemonėmis, kurios padėtų žmonėms patiems įvertinti savo asmeninę riziką.
Dabar, kai pereiname prie vaikų skiepijimo, atrodo, kad turime visiškai priešingą strategiją, nei rekomenduojate.
-Mano nuomone, vaikų skiepijimą pateisinti sunku. Remdamiesi tik JAV duomenimis, nuo protrūkio pradžios dėl šio viruso mirė mažiau nei 400 vaikų. (Palyginimui, vidutiniškai per metus nuo gripo netenkame apie 600 vaikų). Iš šių JAV vaikų – tai yra iki 18 metų amžiaus – beveik visi iki vieno turėjo rimtų ankstesnių sveikatos sutrikimų. Taigi, vidutinė vaikų iki 18 metų amžiaus mirties nuo COVID-19 rizika JAV yra apie 2 iš milijono ar net mažesnė, tačiau sveikam vaikui ši rizika dar labiau sumažėja. Tačiau vakcinos rizika – tai svarbu suprasti – vienintelė rizika, kurią žinome, aišku, yra širdies pažeidimo rizika. Ypač jauniems vyrams vakcinos keliama širdies pažeidimo rizika yra gerokai didesnė nei mirties nuo viruso.
Girdžiu žmones sakant: „Turime skiepyti vaikus, kad apsaugotume vyresnio amžiaus žmones”. Tačiau pagyvenusius žmones galima apsaugoti paskiepijant. Žmonės nesuvokia, kad bandydami paskiepyti visą pasaulį, mes sukuriame didžiulę riziką, kad atsiras mutavę virusai, kurie bus visiškai atsparūs bet kokiai vakcinai, nes mūsų turimos vakcinos yra labai siauro spektro, tik nuo vienos atmainos.
Visuotinis imunitetas – tai apsauga, kurią suteikia natūralus imunitetas, ir kuri yra iki dvidešimt kartų veiksmingesnė, kalbant apie apsaugą nuo ligų, nei ta, kurią mums gali suteikti vakcina. Jei vykdysime visuotinę vakcinaciją, egzistuoja didelė tikimybė, kad atsiras virusų, kurie įveiks vakcinos apsaugą tiems žmonėms, kuriems jos labiausiai reikia, t. y. pagyvenusiems, nutukusiems ir nusilpusio imuniteto žmonėms.
Viena pagrindinių priemonių apsaugoti tuos, kuriems gresia didelė rizika, yra vakcina, nors ir netobula, ir mes ją skatiname dėl naivaus įsitikinimo, kad galime pasiekti visuotinį imunitetą ir grįžti į normalų gyvenimą, jei tik visi pasiskiepys. Duomenys rodo, kad to su šiais gaminiais pasiekti neįmanoma.
Žmonės nesuvokia, kad bandydami paskiepyti visą pasaulį, mes sukuriame didžiulę riziką, kad atsiras mutavę virusai, kurie bus visiškai atsparūs bet kokiai vakcinai.
Kalbama, kad valstybių finansavimas PSO turėtų būti sustabdytas, kol bus atliktas nepriklausomas tyrimas dėl COVID-19 viruso, ypač dėl to, kad PSO gina Kinijos nacionalinius interesus. Ar šis pasiūlymas, jūsų nuomone, yra įgyvendinamas?
-Sustabdyti PSO finansavimą? Tai problema. Panašų argumentą būtų galima pateikti ir dėl kitų sveikatos organizacijų, net ir valstybinių. Jas kompromituoja farmacijos interesai – mes vartojame terminą „reguliacinis užvaldymas”. Tačiau jūs kalbate apie kitokį užvaldymą.
Daug kas teigia, kad PSO užvaldė ir sukompromitavo Bilo ir Melindos Gatesų (Geitsų) fondas bei jų finansiniai interesai. B. Gates yra kalbėjęs apie tai, kad jo investicijos į vakcinas gaminančias įmones atsipirko daugiau nei dvidešimt kartų. Taigi jis turi didelių investicijų į „Moderna”, „Pfizer” ir t. t., dėl šios pandemijos ne praranda pinigus, o uždirba. Be to, jis yra pagrindinis PSO finansuotojas. Manau, kad dabar daugelis žmonių supranta, kad dabartinė PSO veiksmingai netarnauja pasauliniams interesams. Ją sukompromitavo kitų asmeniniai interesai.
Kyla klausimas, ką daryti? Mano nuomone, alternatyva yra, kad prieš nutraukiant dabartinės organizacijos finansavimą, reikia sukurti lygiagrečią ir pakankamai patikimą organizaciją. Pandemijos akivaizdoje nutraukti PSO finansavimą, nepaisant daugelio jos trūkumų, būtų nenaudinga.
Daugelis sako, kad šiuo metu tai bando daryti įvairios organizacijos, todėl reikia sukurti lygiagrečią struktūrą, subrandinti ją iki tokio lygio, kad ji galėtų prisiimti atsakomybę, kuri buvo patikėta PSO, ir tada pereiti prie šios naujos struktūros galinčios teikti geresnes paslaugas pasauliui, ir būtų mažiau veikiama nacionalinių ar individualių interesų.
Ar naujoje organizacijoje reguliavimo užvaldymas neprasidėtų iš naujo?
-Tokia yra žmonių prigimtis. Jie bandys daryti įtaką. Bet kokiu atveju manau, kad staigus PSO išformavimas, nepaisant jos trūkumų, kilus pandemijai, nelabai pasitarnautų pasaulio bendruomenės interesams. Naujo direktoriaus paskyrimas galėtų būti tinkamas tarpinis žingsnis, kol bus sukurta alternatyvi struktūra.
Alternatyvios struktūros kūrimo problema, žinoma, yra ta, kas ją sukurs? Pavyzdžiui, buvo tokių, kurie tikėjosi, kad Pasirengimo epidemijoms naujovių koalicija (CEPI) taps kažkuo panašiu, tačiau daugelis mano, kad CEPI jau susikompromitavo. Teko girdėti, kad Rockfelerio (Rokfelerio) fondas ėmėsi iniciatyvos bandyti padaryti kažką panašaus, tačiau Rockfelerio fondas turi savų finansinių interesų.
Taigi yra praktinių klausimų, kaip įsteigti fondą, kuris atspindėtų teisingus pasaulinius, o ne nacionalinius ar finansinius interesus, nesvarbu, ar tai būtų Pasaulio ekonomikos forumas, ar „BlackRock Capital”, ar kas nors kitas.
Tai pagrindinė įtampa, su kuria dabar susiduriame kaip pasaulio bendruomenė – kaip susitaikyti su tuo, kad tokią didelę pasaulinio kapitalo dalį kontroliuoja keletas asmenų. Manau, kad tai yra pagrindinė šiandieninio pasaulio įtampa.
