Nemėgstu viešai džiaustyti savo privačių skalbinių, tad šį straipsnį rašau anonimiškai. Jame svarbiausia ne autorystė, bet autentiška patirtis, vieniems pasirodysianti beprasmė, o kitiems gal tapsianti galimybės pavyzdžiu.
Po ilgų girtuoklystės metų prisistačius gydytojai, žinojusiai apie ligtolinius pomėgius ir patirtis, teko sulaukti įtarių klausimų: ar tikrai dabar gyvenu be alkoholio? Draugai ir sugėrovai stebėjosi: ar taip gali būti – tiesiog ėmei ir metei, be jokių specialių terapijų, net be abstinencijos sindromo?
Medikės įtarumas ir kolegų nuostaba turėjo rimtą pagrindą. Keliolika metų prabėgo su kasdieniu alaus bokalu, o pastaruosius keletą metų bokalų vidurkis būdavo aštuoni per vakarą. Šeima jau buvo praradusi viltį, kad kada nors bus kitaip, bet ta diena išaušo.
Ne, tai nebuvo religinis atsivertimas. Tikėjimo kelią radau gerokai anksčiau, nei alkoholį. Nebuvo tai ir sveikatos apsaugos darbuotojų įtaka – visos užuominos apie sveikatingumą tiek iš specialistų, tiek iš diletantų lūpų man skambėdavo sektantiškai ir dar kūniškai, o aš save laikiau grynai dvasiniu žmogumi. Net sūnaus gimimas, iš naujo įprasminęs mano gyvenimą, niekaip nepaveikė santykio su kasdieniu alkoholiu. Nemaniau, kad mano asmeninis gyvenimo būdas turėtų jaudinti kitus žmones, įskaitant artimuosius, o bet kokie bandymai primesti man savo požiūrį sukeldavo tik atmetimą.
Atsisakyti alkoholio ar bent iš esmės apriboti jo vartojimą tiesiog nebūta motyvacijos, nes nematyta ir esminės problemos. Vieninteliai mano paties įžvelgiami tokios gyvensenos trūkumai buvo tuštėjanti piniginė ir konfliktai su kai kuriais šeimos nariais. Pastarąją problemą priskirdavau pačių artimųjų vaidingumui, savo girtuoklystę laikydamas tiktai pretekstu. Na, o finansines išlaidas priimdavau kaip liūdną būtinybę, alkoholį priskirdamas tokios pat svarbos prekėms, kaip maistas ir vaistai.
Nei kūnas, nei siela ilgą laiką nerodė jokių signalų, kad metas sustoti. Per daugiau, kaip dvidešimt metų gėrimo tebūta vos keleto apsinuodijimo atvejų, sumaišius skirtingus gėrimus. Nebuvo ir patirčių, kurios ilgą, dažną ir gausų alkoholio vartojimą būtų siejusios su kokiais nors atgrasiais dalykais – muštynių, ištvirkavimų, ko nors, kas skatintų gėdytis ar gailėtis. Maža to. Lygindamas savo gyvenimo laikotarpius iki pirmosios taurės ir po jos mačiau daugiau teigiamo, nei neigiamo.
Ilgus metus būtent su alkoholiu siejau sklandesnį mąstymą, didesnę ramybę, veiksmingą būdą išvengti emocinio ir informacinio triukšmo, blaškiusio mane ankstesniais blaivybės metais. Tik dabar, jau kurį laiką vėl gyvenant be alkoholio, o dvasinei būsenai esant stabiliai ar net vos vos gerėjant, galima darytis išvadas, kad esminiai veiksniai sprendžiant jaunystės problemas buvo natūrali branda ir ilgametis darbas su savimi, o alkoholis, geriausiu atveju, tik papildoma priemonė.
Pagaliau, gėrimas dėl gėrimo man, kaip ir anksčiau, blaivios jaunystės laikais, buvo atgrasus. Alkoholis man sudarydavo tiktai kontekstą – bendravimo, mąstymo, kūrybos. Dėl to, žinoma, skyriau save nuo standartinių alkoholikų ir vis sakydavau: man negresia tapti tokiam, kaip jie. Išsitreniravau taip, kad net po dešimto bokalo kelias būdavo tiesus kaip styga. Taigi – nei gėdos jausmo, nei kokių nors akivaizdžių praradimų, kuriuos būčiau siejęs su savo įpročiu, nebuvo. Tad lašeliai toliau kapsėjo.
Vieną žiemos sekmadienį į bendrą sąskaitą susidėjo skani, bet sunkiai virškinama vakarienė, gyvenimo aplinkybių sukeltas stresas ir žinoma – gausus alaus užpilas. Vežamas greitosios pagalbos automobiliu į ligoninę jau žinojau: galimybės išgyventi – 50 prieš 50. Tuo metu už mane meldėsi draugai net iš kelių skirtingų konfesijų. Pavyko išvengti ir mirties, ir net rizikingos operacijos. Apsiėjau dviem savaitėmis patale. Bet verdiktas buvo aiškus: nori gerti – gerk, tiesiog užsilenksi.
Ne, tai nebuvo ir mirties baimė, kaip galėtų atrodyti. Gyvenime yra tekę ir aistringai geisti mirties, ir paniškai jos bijoti. Šįsyk gal artimųjų maldos, gal žinojimas apie šį palaikymą, o gal tiesiog antistresiniai hormonai, kuriuos organizmas išskiria krizių metu, lėmė visiškai ramų požiūrį į galimą mirtį. Išgyvensiu, vadinasi – Dievas dar numato man kokią nors misiją. Mirsiu – ką padarysi: teatleidžia man visi, kam nusidėjau, ir aš visiems atleidžiu.
Išgyvenau. Dabar liko tik apsispręsti dėl tolesnio gyvenimo. Jei išties dar numatyta kokia nors – didelė, o gal visai mažutė – misija, norėtųsi ją įgyvendinti kuo geriau. Mirties tikimybė šiuo atveju – ne tiek emocinis dirgiklis, kiek racionaliai suvokiamas trukdis vykdyti skirtą misiją. O jei ir esama kokio emocinio motyvo, tai gailestis artimiesiems, kuriems ta mirtis būtų skaudi.
Ne, skirtingai, nei daugelis buvusių girtuoklių, neišsižadu buvusio gyvenimo. Jame būta daug gero ir gražaus – įdomių pažinčių, prasmingos veiklos, tikros draugystės. Galbūt viso to būtų buvę dar daugiau be alkoholio, o gal ir ne. Kas dabar besupaisys.
Nekaltinu ir Dievo, siuntusio šį įspėjimą. Be jo viskas galėjo baigtis daug blogiau, nei dabartiniu tam tikrų pramogų apribojimu. Nors ilgą laiką viskas atrodė puiku, pastaraisiais metais jau buvo žymus atminties nuovargis, tad ilgesnėje perspektyvoje labai tikėtina buvo ir intelektualinė degradacija. O protas mano atveju – ir darbo įrankis, ir gyvenimo prasmė. Prarasti jį būtų buvę gal net baisiau, nei kūno mirtis.
Nesakau alkoholiui: daugiau niekada. Jei Dievas duos greitą ir lengvą sveikimą, visai mielai išlenksiu bokalą ypatingo susitikimo ar šventės proga. Kitu atveju teks susilaikyti. Bet dabar jau pačiam net smagiau leisti laiką be kasdienio alkoholio. Nuolatinį maukimą keičia kiti užsiėmimai – be rizikos prarasti savo asmenybę.
Toks buvo mano kelias. Be religinės egzaltacijos, be psichoterapijos, be desperatiškos atgailos. Tik racionaliu sprendimu. Tai nėra agitacija prieš dvasininkus ar gydytojus – atvirkščiai, kviečiu kiekvieną dvasios ar sielos problemų turintį žmogų kreiptis į visus prieinamus žinovus. Deja, kas vienam padeda, kitam praeina pro šalį. Tokiu atveju verta žinoti, jog didžiausia galia Kūrėjo įkurdinta mumyse pačiuose. Tai – gyvenimo prasmės klausimas. Jei randame savo gyvenimo prasmę, viso, kas trukdo ją pasiekti, atsisakyti bus daug lengviau.
