Šis „Bažnyčios žiniose“ skelbtas tekstas remiasi 2009 m. Vokietijoje pasirodžiusia ir didelio populiarumo sulaukusia Michaelio Hesemanno knyga Jesus von Nazareth. Archäologen auf den Spuren des Erlösers („Jėzus iš Nazareto. Archeologai ieško Atpirkėjo pėdsakų“). Tekstą iš vokiečių kalbos vertė Gediminas Žukas.
Michaelis Hesemannas (gim. 1964) yra istorikas, dokumentinių filmų kūrėjas ir žurnalistas, rašantis mokslo populiarinimo ir Bažnyčios istorijos temomis. Getingeno universitete studijavo istoriją, kultūros antropologiją, etnografiją, literatūrologiją ir žurnalistiką, yra daugelio knygų autorius.
Mato pasakojimą apie trijų išminčių apsilankymą Betliejuje (Mt 2, 1–12) kaip jokį kitą linkstama nurašyti kaip legendą ir pramanus. Bet ar išties čia su istoriškumu taip jau viskas beviltiška?
Mato pasakojimas prasideda žodžiais: „Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti.“
Kas tie Rytų išminčiai?
Hesemannas primena, kad graikiškajame originale parašyta magoi apo anatalon – „magai iš Rytų“. Antikinių Romos katakombų tapyboje jų skaičius svyruoja nuo dviejų iki keturių, ankstyvojoje krikščionių ikonografijoje jie paprastai vaizduojami su „frygų kepurėmis“, klasikiniu medų ir persų galvos apdangalu. Kad jų būta trijų, pirmas įvardijo Origenas (185–253), o vardai Kasparas, Melchioras, Baltazaras pirmą kartą paliudyti VI a.
Tai kas gi buvo tie magai? Pasak Hesemanno, Vakarai apie magus pirmąkart sužinoję per Herodoto raštus. Tai buvusi medų gentis, šioje Vakarų Irano tautoje sudariusi kunigų luomą, panašiai kaip levitai Izraelyje. Sostinė – Ektabana. Pasak Herodoto, Ektabaną juosė septynios sienos, atitikusios Saulę, Mėnulį ir penkias anuomet žinomas planetas. Jau vien tai rodo didelę astronomijos ir žvaigždžių reikšmę medų kultūroje. Antikiniame pasaulyje magai garsėjo astronomijos ir astrologijos, aritmetikos, muzikos ir kitų tuometinių mokslų išmanymu. Remiantis anuometiniais standartais, jie buvo išsilavinę, mokslingi vyrai.
Apie 600 m. pr. Kr. baktrų karaliaus Vištaspos dvare pasirodė pranašas, vadinantis save Zaratustra. Dviem magams liepta jį išbandyti. Jiedu įsitikino, kad jo išmintis toli pranoksta jų pačių. Magų patariamas karalius perėmė naująjį tikėjimą. Zaratustra mokė, kad žemė, nors ir sukurta Dievo, yra gėrio ir blogio mūšio laukas. Galiausiai nugalės gėris, gims Saošyantas, išgelbėtojas, kuris sunaikins blogį ir atneš naują, amžiną pasaulį. Tada prisikels ir mirusieji. Pasak Hesemanno, įkandin Zaratustros nusekė dauguma magų. Achemenidų imperijoje magai vaidino didelį vaidmenį, vėliau jie taip pat veikė helenistinėse valstybėse, Romoje.
Toliau Hesemannas atkreipia dėmesį į ankstyvus zaratustrizmo ir judaizmo ryšius. Jau asirai dalį deportuotų Šiaurės Izraelio karalystės gyventojų apgyvendino medų miestuose. Medo Darijaus, 539 m. perėmusio Babilonijos karalystę, dvarui priklausė pranašas Danielius. Ahasvero (485–465 pr. Kr.) žmona, karalienė Estera, Ektabanoje įsteigė žydų koloniją. Turbūt neatsitiktinai ir į Savaičių šventę Jeruzalėje atkeliaudavo partų, medų ir elamitų (Apd 2, 9). Greičiausiai jie buvo susipažinę ir su vieni kitų religinėmis idėjomis bei lūkesčiais.
„Žvaigždės“ problema
Magai aistringai stebėdavo dangų ir buvo užsiėmę astrologija trokšdami pažinti dievų valią ir numatyti būsimuosius įvykius. Koks dangaus reiškinys būtų galėjęs juos taip sudominti, kad jie leistųsi tolimon kelionėn į Judėją?
Hesemannas apžvelgia mėginimus į tai atsakyti. Spėjimas, jog tai galėjusi būti Halėjaus kometa, atmestinas, nes ta kometa anuomet matėsi nuo 12 m. pr. Kr. spalio iki 11 m. pr. Kr. vasario mėnesio – per anksti, kad sutaptų su spėjamu Jėzaus gimimo laiku.
XII ir XV a. žydų mokslininkai Jupiterio ir Saturno konjunkciją Žuvų ženkle interpretavo kaip Mesijo gimimą pranašaujantį ženklą. 1603 m. tokią konjunkciją savo akimis stebėjo astronomas Johannesas Kepleris. Po metų danguje kurį laiką švytėjo supernova. Kepleris manė, jog abu reiškinius sieja priežastinis ryšys. Apskaičiavęs, kad 7 m. pr. Kr. Jupiterio ir Saturno konjunkcija įvyko tris kartus, spėjo, jog ir anuomet, kaip ir jo laikais, netrukus po to buvo įsižiebusi ryški žvaigždė – supernova. Iš tikrųjų tarp tų dviejų reiškinių jokio priežastinio ryšio tikrai nėra. Todėl Keplerio samprotavimas apie supernovą Jėzaus gimimo laiku, nepaliudytas kitų šaltinių, neįtikina.
Prie Keplerio apskaičiavimų 1965 m. grįžo Vienos astronomas Konradinas Ferraris d‘Occhieppo. Betliejaus žvaigždę jis paaiškino kaip Jupiterio ir Saturno konjunkciją Žuvų ženkle. Jupiterį magai tapatino su dangaus dievu Ahura Mazda, Saturną laikė žydų tautos, ypač gerbusios Saturno dieną, šeštadienį, planeta. 1925 m. archeologų Borsipoje atrasti dantiraščiai iš tiesų patvirtino, kad Babilono astronomai tokią konjunkciją stebėję. Pasak d‘Occhieppo, magai rėmėsi planetų pora, vis tamsesniame vakaro danguje regėta 7 m. pr. Kr. rugsėjo 15 d. Tada jie ir iškeliavo.
Po aštuonių savaičių pasiekė Jeruzalę, kur išgirdo pranašystę apie Betliejuje gimsiantį žydų karalių. Keliaujantiems iš Jeruzalės į Betliejų, esantį už 10 kilometrų į pietus, magams 7 m. pr. Kr. lapkričio 9-ąją planetos turėjo būti tiesiai prieš akis. Negana to, kaip tik tada pasitaikė Zodiako šviesa vadinamas reiškinys, kai platus kūgio pavidalo šviesos pluoštas nukrypsta žemyn. Tas pluoštas aiškiai rodė į Betliejų.
Tačiau Hesemannas kelia klausimą: ar paprasta Jupiterio ir Saturno konjunkcija, pasitaikanti kas kelis dešimtmečius, galėjo magus paskatinti padaryti išvadą apie jų laukiamo Mesijo gimimą ir dėl to susiruošti į kelią? Autorius čia atkreipia dėmesį į 1999 m. Prinstono universiteto išleistą garsaus britų astronomo Marko Kidgerio studiją The Star of Bethlehem, kur išdėstyta truputį kitokia hipotezė.
Kidgeris patvirtino, kad 7 m. pr. Kr. triskart įvyko Jupiterio ir Saturno konjunkcija. Kokią išvadą iš to galėjo pasidaryti magai? Kad Judėjoje gimė naujas, didis karalius. Bet tai nebūtų davę pagrindo leistis į ilgą varginančią kelionę gimusio karaliaus pagarbinti.
Tačiau 6 m. pr. Kr. vėl triskart pasikartojo dar viena konjunkcija – šįkart Jupiterio, Saturno ir Marso Žuvų ženkle. Marsas žymėjo reikšmingą pervartą, Žuvų ženklas – naujo astrologinio pavasario, t. y. naujo amžiaus, pradžią. Magus tai turėjo priversti suklusti. Danguje ta konjunkcija įspūdingai neatrodė, tačiau 5 m. pr. Kr. vasario 20-ąją dangaus skliaute išsidėstė jaunas Mėnulis ir Jupiteris vienoje pusėje, o Saturnas ir Marsas – kitoje. Magai tokį reiškinį turėjo interpretuoti taip: didis karalius (Jupiteris) gims Judėjoje (Saturnas) ir jis jau auga (Mėnulio jaunatis), jis nugalės blogį (Marsas) ir pradės naują amžių (Žuvų ženklas).
Magai tikrai turėjo gerai žinoti žydų mesijinius lūkesčius, atitinkančius jų puoselėjamus lūkesčius dėl Saošyanto pasirodymo. Jau vien dėl to įmanoma, jog magai skaitėsi su galimybe, kad jų Mesijas gimsiąs Izraelyje.
Ir štai netikėtai, Saulei stovint Žuvų ženkle, įsižiebė nauja ryški žvaigždė. Iš kinų ir korėjiečių šaltinių (kinų knygos Ch‘ien-han-shu ir korėjiečių kronikos Samguk Sagi) Kidgeris išskaitė, kad nuo 5 m. pr. Kr. kovo vidurio iki gegužės pabaigos netoli žvaigždės Theta Aquilae septyniasdešimt šešias dienas žėrėjo supernova.
Tai atitinka „Betliejaus žvaigždės“ apibūdinimą, magų pateiktą Protoevangelijoje: „Mes matėme galingą žvaigždę, sušvitusią tarp kitų žvaigždžių ir nustelbusią jų šviesą.“ Pasak Kidgerio, magai iškeliavo kaip tik po šio, ketvirto, dangaus reiškinio. Septyniasdešimt šešių dienų, per kurias švytėjo supernova, visiškai pakako Jeruzalei pasiekti, nors niekas nežino, iš kur tiksliai jie iškeliavo.
Pagal dangaus mechaniką žvaigždė, iš pradžių matoma rytuose, kas savaitę danguje patekės pusvalandžiu anksčiau ir po dviejų mėnesių bus tiksliai pietuose. Magams, kurie su aušra iškeliavo iš Jeruzalės į Betliejų pietų kryptimi, žvaigždė turėjo būti tiesiai priešais akis.
Pasak Hesemanno, nežinia, kokio amžiaus Jėzus buvo magų apsilankymo metu. Bet būtų labai patrauklu manyti, kad Jėzus gimė 5 m. pr. Kr. kovo pradžioje įsižiebus supernovai. Tokiai hipotezei niekas neprieštarauja.
Surašymai visada vykdavo žiemą, kai žemdirbiams būdavo nedaug darbo. Kadangi visoje Judėjoje nuo adaro 15-osios (tais metais vasario 24-osios) iš visų vyriškosios lyties žydų būdavo renkamas šventyklos mokestis, galimas daiktas, kad Erodas surašymą irgi paskyrė panašiu laiku. Piemenys ir avių kaimenės lauke taip pat rodo žiemos pabaigą. Jos išgenamos kovo mėnesį. Vasario pabaigoje Betliejuje dygsta žolė. Šiuo laiku didesnės avių bandos kalvose ir kloniuose tarp kaimo ir dykumos jau galėjo surasti maisto. Naktys, tiesa, dar šaltos, bet prieglobstį naktį šiose apylinkėse galima susirasti olose.
Taigi Luko pasakojimo fonas labai tinka Jėzaus gimimui šiuo laikotarpiu. Šventykloje Jėzus tada būtų paaukotas balandžio pabaigoje. Artėjanti Savaičių šventė (tais metais gegužės 12–13 d.) dar galėjo užlaikyti Juozapą ir Mariją Betliejuje. Kaip tik tada netikėtai pasirodė išminčiai.
Pripažinkim: tai tikrai visiškai įtikima hipotetinė rekonstrukcija, puikiai paaiškinanti motyvą, galėjusį paskatinti magus apsilankyti Betliejuje. Ir neabejotinai daug patrauklesnė už nuomonę, jog Mato evangelijos autorius čia sukurpęs istorinio pagrindo neturintį literatūrinį kūrinėlį norėdamas perteikti teologinę žinią. Teologinė žinia, žinoma, perteikiama, tačiau iš to neišplaukia, kad pasakojamų įvykių nebūta.
