Kartais literatūra tampa ne tik mūsų tikrovės atspindžiu, o pranašyste. Štai George’o Orwello distopinis romanas „1984“ byloja apie naujakalbę – kalbą, kuri ne tik aprašo tikrovę, bet ją siaurina, formuoja ir galiausiai uždaro. Kalbą, kurioje nebelieka vietos nepatogioms mintims, nes jos tiesiog neturi jas atitinkančių žodžių.
„Naujakalbė buvo oficialioji Okeanijos kalba, sukurta tenkinti ideologinėms angsoco, kitaip tariant — anglų socializmo reikmėms. (…) Naujakalbės tikslas buvo ne tik išreikšti angsoco pasaulėžiūrą bei mąstymo būdą, bet ir padaryti neįmanomus kitus mąstymo būdus”, – taip Orwellas aprašo naujosios įsivaizduojamos santvarkos komunikacijos reiškinį.
Ir štai paradoksas – šiandien vis dažniau pagauni save galvojant, kad tai jau nebe distopija, o kasdienybės ir viešosios erdvės kontūras. Nors oficialiai niekas neskelbia naujos „kalbos reformos“, bet atsiranda nuolatinis spaudimas kalbėti „teisingai“, jausti „teisingai“ ir mąstyti „teisingai“, nes taip elgtis verta pagal ideologiją.
Iškalbingas pavyzdys žinia, kad Kultūros ministrė Vaida Aleknavičienė pareiškė nepritarianti Valstybinės kalbos inspekcijos vadovo Audriaus Valotkos pasisakymams apie žodžių „čigonas“ ir „negras“ vartojimą bei kviečiasi jį pateikti paaiškinimą.
Pasak jos, kalba nėra vien lingvistikos klausimas – ji susijusi su pagarba ir etika, todėl valstybės pareigūnai turi laikytis aukštesnių standartų ir atsižvelgti į bendruomenių jautrumą. Tuo metu A. Valotka teigia, kad šie žodžiai yra norminiai ir vartotini.
Ši istorija vyniojasi ne tik apie žodžius. Ji telkiasi ties galia apibrėžti, kas yra leistina minties raiška, o kas – ne. Kai net norminis, teisės aktuose ar žodynuose įtvirtintas žodis tampa nebe lingvistikos, o „etikos“ klausimu, atsiveria labai slidus kelias. Juk tuomet kalba nustoja būti bendravimo priemone ir tampa lojalumo testu.
Žinoma, pagarba žmogui yra būtina. Tačiau problema prasideda tada, kai pagarba paverčiama nutildymo instrumentu. Kai diskusija uždaroma ne argumentu, o etikete, kai vietoj diskusijos atsiranda kvietimas „pasiaiškinti“. Čia nevyksta joks dialogas – tai signalas visiems kitiems: saugokis, nes gali būti kitas.
kai net norminis, teisės aktuose ar žodynuose įtvirtintas žodis tampa nebe lingvistikos, o „etikos“ klausimu, atsiveria labai slidus kelias.
Tokioje aplinkoje kalba natūraliai pradeda trauktis. Žmonės netiesiogiai skatinami rinktis ne tai, ką galvoja, o tai, kas saugu, ne tai, kas tiesa, o tai, kas priimtina. Ir čia Orwello intuicija pasirodo bauginančiai tiksli: kai ribojami žodžiai, ribojama ir mintis.
Vėl atsiverskime „1984“: „Kai naujakalbė įsigalės ir senkalbė bus užmiršta, bet kokia eretiška mintis – kitaip tariant, nukrypstanti nuo angsoco principų, – taps tiesiog neįmanoma, bent jau tiek, kiek ji priklausoma nuo žodžių. Jos žodynas buvo sudarytas taip, kad galėtų tiksliai ir gana subtiliai perteikti bet kokią partijos nariui galinčią kilti sąvoką, atmetant visas kitas sąvokas ir net užkertant kelią joms atsirasti netiesioginiais būdais. Tai iš dalies buvo atliekama kuriant naujus žodžius, bet dažniausiai — naikinant nepageidautinus žodžius, šalinant visas nelojalias reikšmes.”
Ypač skaudu, kad tai vyksta Lietuvoje – šalyje, kuri dar visai neseniai pati patyrė, ką reiškia gyventi su „vienintele teisinga linija“. Atrodytų, turėtume būti įgiję imunitetą bet kokiai minties kontrolei. Tačiau vietoj to vis dažniau matome ne laisvės refleksą, o prisitaikymo instinktą.
Ir tada visuomenė ima keistis. Ne dėl išorinio spaudimo, o dėl joje įsivyraujančio ideologinio slogučio. Atsiranda neformalūs tabu, „leistinų“ nuomonių ribos, viešosios erdvės monokultūra. Kiekvienas, kuris iškrenta iš šio rėmo, tampa priešu ir problema, ne diskusijų partneriu, o „atveju“.
Tai nėra totalitarizmas klasikine prasme, bet jo kultūrinė preliudija – būsena, kai laisvė dar formaliai egzistuoja, nors faktiškai jau pradeda trauktis iš viešojo gyvenimo.
Orwelas nurodė net metą: „Buvo tikimasi, kad naujakalbė galutinai pakeis senkalbę (norminę anglų kalbą) apie 2050 metus. Kol kas ji atkakliai skynėsi kelią, nes visi partijos nariai uoliai stengėsi vartoti naujakalbės žodžius ir gramatines konstrukcijas kasdienėje šnekoje.”
Pagaliau kyla paprastas klausimas: ar mes dar tikime, kad tiesa mus motyvuoja būti drauge? Jei ne – naujakalbė jau prie durų, ne kaip sistema, o kaip įprotis. Ir tai, ko gero, pavojingiausia.
