Sausio 13-oji tapo data, kuomet Lietuvos valstybingumas buvo apgintas ir jai atsivėrė galimybė grįžti į tarptautinę valstybių bendriją. Tuomet viskas buvo labai aišku – Lietuva yra Vakarų vertybinės, politinės ir kultūrinės erdvės dalis. Tuomet tikrai viskas buvo paprasta. Žinojome kas esame, kur einame, ko norime.
Kai minime kažkokias reikšmingas datas, neišvengiamai vedame paraleles su dabartimi. Ir jos dažniausiai būna ne mūsų laikmečio naudai. Štai žvelgdami į anuos įvykius, ko gero nedvejodami galime sakyti, kad iškilus pavojui prie Seimo rūmų ar LRT pastato, nesusirinktų tūkstantinės žmonių minios jų ginti.
Dar didesnį paradoksą išgyvenome praėjusią vasarą, kai patys piliečiai apsiautė Seimo rūmus, kilo riaušės, o po to Seimas pavirto į tvirtovę su jį ginančia šarvuota technika ir tvoromis. Šiandien prie Seimo stovi sustiprintos policijos pajėgos, kurios saugo tautos išrinktuosius nuo savo piliečių.
Ir piliečiai yra gražiai rūšiuojami. Štai vakar Policijos generalinis komisaras Renatas Požėla pareiškė, kad jei įprastai į Sausio 13-osios renginius rinkdavosi Laisvės kovų gynėjai, jų artimieji, patriotiškai nusiteikę gyventojai, šiuo metu turima informacijos, kad „rytoj prie šitų asmenų gali prisijungti ir įvairios kitos visuomenės grupės, tai ir protesto grupės ir asmenys, kurie turi kitų intencijų išsakyti vieną ar kitą savo poziciją“.
Generalinis komisaras Renatas Požėla / BNS nuotr.
Kitaip tariant, policijos vadas nustato kas yra „patriotiškai nusiteikę gyventojai“, kaip reiškiasi patriotiškumas, kad protestuojantis nėra joks patriotas. Pasirodo kaip švęsti valstybei svarbias dienas žino politikai, valdininkai, policininkai, tik ne šios valstybės piliečiai.
Na, o mūsų nacionalinis transliuotojas, išlaikomas mokesčių mokėtojų pinigais, užuot buvęs diskusijų ir įvairių visuomenės pozicijų reiškimosi vieta, yra tapęs vienos partijos ruporu ir kitaminčių niekinimo erdve.
Gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Tai, kas buvo valstybingumo ir laisvo žodžio simboliais, transformavosi į prievartos mechanizmą ir propagandos platformą. Tai, kas nešė viltį, dabar kelia desperaciją. Tai, kas reiškė laisvę, dabar įgalina suvaržymus.
Didžiausia pagunda dėl to kaip jaučiamės ir gyvename būtų kaltinti kažką. Visuomet galime sakyti, kad mus apvogė gudrūs vagys, kad dėl visko kalti aukštus postus užėmę politikai ar kažkada buvęs sovietmetis.
Taip pat galime ir toliau nostalgiškai žvelgti atgalios ir sakyti, kokie mes buvome gražūs ir vieningi, susitelkę ir orūs. Tačiau ši nostalgija taip pat yra iliuzija. Ji yra bandymas dabartį užmauti ant įsivaizduojamo „Aukso amžiaus“ kurpalio.
Tai, kas buvo valstybingumo ir laisvo žodžio simboliais, transformavosi į prievartos mechanizmą ir propagandos platformą.
Jei mes būtume buvę tokie gražus ir puikūs kaip mėgstame dažnai apie savo tautą, t. y. apie mus pačius, galvoti, tuomet mes nebūtume atėję į tašką, kuriame atsidūrėme. Mes patys leidome kažkam mus apvogti, patys išsirinkome veikėjus, kuriems ant mūsų nusispjauti, ir gyvenome elgesio šablonais, išmoktais „anais gerais laikais“.
Toliau bandome apgaudinėti save. Įtikime, kad galima įbristi į tą patį upelį, atkartoti sausio įvykių ir Baltijos kelio vienybę, įsteigti sąjūdžius, kukuoti apie dar vieną tautinį atgimimą. Visi šie dalykai yra žaidimas su įprastomis schemomis, nors žaidimo taisyklės yra pasikeitusios ir laikas ieškoti naujų būdų jas įsisavinti bei laimėti žaidimą, kuris atrodo praloštas.
Ar tai įmanoma? Sausio 13-oji parodė, kad be kraujo, aukos ir vilties jokie didingi tikslai negali būti įgyvendinti. Neapsigaukime – niekas nesikeis šioje šalyje, jei gyvensime tik feisbuko burbuluose ir pasirašinėsime internetines peticijas.
Tačiau svarbiausia yra atrasti tuos tikslus, kurie verstų išeiti už savo ribotumo, kreiptų žvilgsnį pirmyn, skatintų nepaisant kliūčių siekti kartais neįmanomos tikrovės. Tai reiškia, kad mums reikia vizionierių beatodairiškai tikinčių savo svajone, idealistų pasiryžusių netekti ramybės, drąsuolių nebijančių kovos kančios.
Todėl prisimenant tuos vyrus ir moteris, kurie aną sausio naktį nesvajojo apie jokias didvyrių aureoles, svarbu nesustingti praeities apmąstymuose, nepasiduoti fasadinės ir paviršutiniškos pagarbos ritualams. Juk jie žuvo, kad būtų gyvenimas, o ne sąstingis ir prisitaikymas.
