Roma jau tai matė.
Imperatorius Kaligula, nusivylęs Senatu, grasino paskirti žirgą aukščiausioms pareigoms – ne todėl, kad arklys buvo genialus, o todėl, kad norėjo parodyti, jog institucija pasiekė būklę, kai skirtumas tarp žirgo ir senatoriaus tampa nebe esminis.
Praėjo du tūkstančiai metų.
Ir štai Lietuvos Seimas rimtu veidu svarsto, kad LRT vadovo likimą galėtų nulemti… katinas.
Tiesa, ne bet koks. Parlamentarės. Su vardu. Su charakteriu. Potencialiai – su aiškesne pozicija nei kai kurie balsavę „už“, „prieš“ ar „susilaikę“.
Ironija čia ne katinas. Ironija – kad toks pasiūlymas skamba nebe kaip absurdas, o kaip logiškas teisėkūros tęsinys, kai institucinis pasitikėjimas matuojamas procedūriniais triukais, o ne turiniu.
Kaligula bent jau buvo sąžiningas: jis atvirai niekino Senatą.
Šiandien mes parlamentą, regis, niekiname kolektyviai, bet su balsavimo protokolu, komitetų išvadomis ir galimybe dar „pakoreguoti per priėmimo procedūrą“.
Jei jau gyvūnai tampa politiniais arbitrais, belieka klausimas: ar katinas Nuodėgulis turės veto teisę, ar tik simbolinę – kaip ir daugelis žmonių šioje istorijoje?
Istorija, kaip žinoma, nesikartoja. Ji tiesiog keičia stilių.
