Šiuo metu Lietuvos katalikai, žvelgdami į savo vyriausiąjį ganytoją, yra draskomi dvejonių – išsižadėti popiežiaus ar ne. Juk pasak kai kurių mūsų viešoje erdvėje skambančių balsų, Pranciškus esąs rusofilas, komunistuojantis, kairysis ir „vatnikas”.
Tokios pagiežos priežastimi tapo popiežiaus žodžiai, kai grįždamas iš Bahreino į Romą jis pareiškė, kad labai vertina rusų tautą ir jų humanizmą. Jis pasiūlė prisiminti rašytoją F. Dostojevskį, kuris esą „iki šiol įkvepia visus, einančius krikščionybės keliu.“
Jis taip pat išpažino meilę Rusijos ir Ukrainos tautoms ir patvirtino, kad Šventasis Sostas „daro viską, ką turi daryti“, kad Ukrainos krizė būtų išspręsta taikiai.
Nenuostabu, kad dalis katalikų ne tik vaikšto rūškanais veidais, socialiniuose tinkluose lieja krokodilo ašaras dėl šių žodžių, užsiima pasiaiškinimais, kad jie mano kitaip, bet ir nustoja lankytis mišiose, nes nenori būti „kremlinių bažnyčioje“.
Egzistuoja ir kita pozicija. Uolūs pontifiko gerbėjai puolė interpretuoti Šventojo Tėvo žodžius ir sulaukė savo priešininkų atkirčio – kas čia per pasisakymai, kuriuos reikia traktuoti, užsiimti jų analizėmis, vertimais, bandymais suprasti, kas už jų slypi.
Žinoma, popiežiui nereikia advokatų, jis per daug įtakinga ir stipri asmenybė, kad nežinotų, ką sakantis. Akivaizdu, kad Jorge Mario Bergoglio yra savo laiko žmogus, kurio jaunystėje buvo madingas romantizuotas požiūris į rusų kultūrą.
Be to, jis dėstė literatūrą, kas ir paaiškina jo pastabą apie Dostojevskį. Beje, pastarojo įtaka šiuolaikinei teologijai tikrai didžiulė, net ir mūsų šalyje yra šios srities specialistų, kurie rašė mokslinius darbus remdamiesi šio rašytojo įžvalgomis.
Popiežiui nereikia advokatų, jis per daug įtakinga ir stipri asmenybė, kad nežinotų, ką sakantis.
Vis tik patys ukrainiečiai taip vienareikšmiškai, kaip mūsų viešos erdvės veikėjai, pontifiko nevertina. Štai popiežiaus pasiuntinys Ukrainoje arkivyskupas Visvaldas Kulbokas Vatikano radijui sakė, kad ukrainiečių karo belaisvių žmonos ir motinos yra dėkingos popiežiui už jo tarpininkavimą grąžinant jų vyrus iš nelaisvės, šios moterys jam pasakė: „Šitoks popiežiaus artumas labai jaudina!“.
Tad stebėtis vertėtų ne popiežiaus žodžiais, o tais, kurie jais piktinasi ir ignoruoja tai, ką jis daro, kad padėtų ukrainiečiams ir bent kiek priartintų būsimos taikos procesą.
Dabartinė Šventojo Tėvo pozicija palieka erdvę manevrui. Paprasčiausiai pontifikas nesudegina tiltų, per kuriuos dar butų įmanoma užmegzti bent minimalų dialogą tarp konfliktuojančių pusių. Juk ne veltui žodis pontifex lotyniškai reiškia tiltų statytoją, nors karštuoliai norėtų popiežių paversti jų griovėju.
Derybų galimybės egzistavimą liudija ir nesenai italų dienraštyje „La Stampa“ pasirodžiusi informacija, kad Vatikanas yra pasirengęs tarpininkauti Ukrainos ir Rusijos derybose bei siūlo savo teritoriją kaip neutralią vietą. Pasak leidinio, Vatikanas siūlo į tokias derybas įtraukti kitas šalis, įskaitant JAV ir Europos Sąjungą.
Todėl popiežius ir kratosi Vakarų pasaulio kapeliono vaidmens. Kitu atveju, karas Ukrainoje taptų religiniu karu. Būtent šito ir siekia Kremliaus propaganda, kurios pagrindiniai ideologai plyšauja, kad Rusija kariauja prieš šėtono karalystę. Taip šis karas pavirstų susidūrimu tarp ortodoksų ir katalikų – protestantų pasaulių. Tai taptų dar didesne moraline katastrofa, nei dabartiniai, kai kuriems keliantys pasipiktinimą, popiežiaus pasisakymai.
Suprantama, kad daugelis iš mūsų linkime pergalės Ukrainai karo lauke. Tačiau dėl to nenorėkime padaryti popiežių Ukrainos pulkų vėliavnešiu. Joks normalus religinis lyderis negali palaikyti ir skatinti karinių veiksmų, ką, pavyzdžiui, daro patriarchas Kirilas.
Nenorėkime padaryti popiežių Ukrainos pulkų vėliavnešiu.
Beje, iš istorijos žinome kaip popiežiai prisikalbėdavo laimindami karines operacijas. Todėl veidmainiškai atrodo dabartiniai verksmai, kad esą Pranciškus nepalaiko Ukrainos kovos, nors tie patys žmonės smerkia praeities karinguosius popiežius.
Kai kurie popiežiaus kritikai pamiršta ir kertinius Evangelijos principus. O jie skelbia: melskis už savo priešus, laimink savo persekiotojus, prisimink, kad saulė šviečia ne tik geriesiems, bet ir blogiesiems, laimink tuos, kurie tave keikia.
Galima sakyti, kad vyksta karas ir Evangelijos priesakai nebegalioja. Vis tik gal sukelkime sau abejonę, kad kuo pasaulyje blogiau, tuo labiau jam reikia Evangelijos?
