Vengrija daugeliui europiečių yra terra incognita. Tačiau praėjusią savaitę šios šalies vardas suspindėjo žiniasklaidos priemonių antraštėse. Ne tik dėl vengrų vaikinų, kurie Europos futbolo čempionate simbolinėje dvikovoje su Vokietija Miunchene, vaivorykštinių vėliavų fone, kovėsi nuožmiai kaip liūtai. Jie paliko aikštę su ašaromis akyse, bet oriai iškėlę galvas, nes iškrito iš čempionato nors ir nenugalėti, bet ir nelaimėję.
Ar toks likimas laukia jų šalies ir ES kovų arenose?
Nyderlandų premjeras Markas Rutė (Mark Rutte), nesislapstydamas po diplomatinėmis kaukėmis, pasiūlė šiai šaliai palikti ES. Vengrijos atsakymas nuskambėjo jos teisingumo ministrės lūpomis: Vengrijos nieks neparklupdys!
Už šių žodžių slypi didi istorinė tiesa. Vengrai visada gynė krikščioniškosios Europos civilizaciją ir saugojo jos lopšį nuo nuolatinių Osmanų antplūdžių. Jei ne vengrų vyrų narsa, šiuo metu gyventume islamiškoje Europoje.
Vengrai tūkstančiais krito po sovietų tankais 1956 m., kai bandė atsikratyti komunistinio jungo.
Istorijos ratas sukasi su nauju pagreičiu. Vengrai lieka vienu iš paskutiniųjų bastionų, kovojančiu už krikščioniškų vertybių likučius mūsų merdinčioje Europos civilizacijoje. Ne veltui Judit Varga pavadino M. Rutte ir jo bendrininkus arogantiškais kolonizatoriais. Juk gender ideologija, kuriai šiuo metu priešinasi Vengrija, yra naujoji kolonizacija, kaip tai įvardino popiežius Pranciškus.
Vengrai praėjusio dešimtmečio viduryje jau buvo Europos žiniasklaidos ir politinio elito pavadinti įvairiausiais epitetais, tarp kurių ryškiai žibėjo žodis fašistai. Tokią rūstybę jie užsitraukė kai savo sienas apjuosė spygliuota viela, saugodami save ir Europą nuo „pabėgėlių“ antplūdžio. Tiesa, dabar čia, Lietuvoje, ketinama imtis analogiškų priemonių, kai Baltarusijos režimas naudoja tuos pačius metodus pasienyje, siekdamas sukelti chaosą mūsų šalyje.
ES politinis elitas apakintas gender ideologijos vaikšto plonu lynu virš bedugnės. Jei ir toliau su tokiu įniršiu bus primetama ES šalims narėms LGBTQ darbotvarkė, tai ES ištiks žlugimas. Akivaizdu, jei per G. Sorošo ir jo bendraminčių fondų pagalba nepavyks perkurti Vengrijos ir Lenkijos politinio elito, šios šalys neleis, kad būtų kišamasi į jų tautinę vertybinę sistemą.
Vengrai lieka vienu iš paskutiniųjų bastionų, kovojančiu už krikščioniškų vertybių likučius mūsų merdinčioje Europos civilizacijoje.
Viskas atrodo kaip iš fantastinio filmo, bet LGBT klausimas gali suskaldyti ES. Vengrai ir lenkai tikrai nenusileis Briuselio spaudimui, kadangi kova yra ne tik dėl įstatymų raidės ar kabliuko, bet dėl nacionalinio savitumo, teisės savo žemėje tvarkytis pagal savo tradicijas, įstatymus ir vertybes. Negalime atmesti tikimybės, kad toje pačioje Vengrijoje JK pavyzdžiu gali vykti referendumas dėl tolesnio buvimo ES.
Tuo labiau, kad kabinėjimasis dėl LGBTQ padėties Vengrijoje yra daugiau negu keistas. Būtent Vengrija galėtų būti geru pavyzdžiu ir Lietuvai kaip išspręsti konfliktą tarp LGBTQ ir likusios visuomenės dalies. Vengrijoje yra įteisinta vienalyčių partnerystė, tačiau Konstitucijoje yra sudėti visi saugikliai, kurie apsaugo santuoką ir vaikystę nuo bet kokių kitokių nei tradicinės interpretacijų.
Tad ir Lietuvoje gerai praplėtus Konstitucijos 38 straipsnį, kad tik heteroseksualios poros gali auginti vaikus, išplėtojus konstitucinę doktriną apie santuoką, galėtume kalbėti apie homoseksualių asmenų partnerystę. Kitaip tariant, nubrėžus aiškią ribą, kurios peržengti nevalia jokiems Briuselio kolonizatoriams.
Todėl šių beveik metafizinių kovų akivaizdoje Lietuvai itin svarbu turėti lyderį, kuris drįstų ne tik laviruoti tarp skirtingų stovyklų, bet ir stotųsi tikrųjų vertybių pusėn. Nepasirašydamas Vengriją smerkiantį laišką, Prezidentas Gitanas Nausėda padarė pirmą žingsnį į tokią lyderystę. Ateitis parodys, ar šis jo sprendimas buvo nuoširdus.
Dabar ir mes, jei suvokiame aplink mus vykstančių procesų svarbą, galime (ir turime) būti šalia vengrų.
