Aišku, visada galima norėti dar geriau, tačiau pagaliau atsirado bent kažkas. Valdant praėjusiai Seimo koalicijai ir Vyriausybei, deja, gerų naujienų beveik nebūdavo. Dažniausiai tekdavo tik spręsti, kurias iš daugybės blogybių dar galima pakęsti. Blogų naujienų iš ten būdavo tiek daug, kad net neįmanoma buvo spėti prieš visas net protestuoti. Tenka apgailestauti, kad didžiąja dalimi panašiai buvo ir su šiuo Seimu bei Vyriausybe.
Tačiau pagaliau siūloma ir kažkas gero Lietuvai. Taip sutapo, kad tai paskelbta būtent Respublikos gimtadienio proga. Ir svarbiausiu jai klausimu – šeimos politikos, o kartu ir demografijos gerinimo srityje.
Siekiant spręsti demografinius iššūkius, Seimo laikinosios šeimos politikos grupės nariai siūlo įstatymuose įtvirtinti pagarbą motinystei ir tėvystei bei skatinti palankų požiūrį į santuokinę šeimą. Tai numatoma šeimos stiprinimo įstatymų pataisų pakete, kurį planuojama pateikti Seimo pavasario sesijoje; apie tai Kovo 11-osios išvakarėse pranešta spaudos konferencijoje, kurią galima pasižiūrėti čia.
Šį džiaugsmą didina ir tai, jog prie to prisidėjo visuomeninė iniciatyva „Šeima 2050“.
Svarstant siūlomus įstatymų pakeitimus, kartu su jų rengėjais ir „Šeima 2050“ nariais paaiškėjo, kad ir mes, ir rengėjai iš Seimo bei Vyriausybės pusės – tai yra Seimo vicepirmininkė Aušrinė Norkienė bei Teisingumo ministrė Rita Tamašunienė su savo komandomis – labai panašias idėjas pradėjome plėtoti beveik tuo pačiu metu. Svarbiausia, kad tam tikru momentu (gal dar praėjusių metų rudenį) susitikome ir pradėjome tas idėjas derinti.
Mes „Šeima 2050“ iniciatyvinėje grupėje ruošėme reikalingas pataisas, stengėmės pritraukti daugiau žmonių ir organizacijų, susitikdavome su žmonėmis gyvai skirtingose Lietuvos vietose. Tuo tarpu Seimo ir Vyriausybės nariai atsižvelgė į mūsų idėjas ir atliko didžiąją dalį teisinio darbo.
Svarbiausia, kad visi vienodai supratome pagrindinį efektyvios šeimos politikos principą: pokyčiai pirmiausia turi prasidėti kultūros ir švietimo srityje. Visuomenėje turi pasikeisti pats šeimos vertės suvokimas. Tik po to reikalingi ekonominės ir socialinės politikos pokyčiai.
Šis principas buvo išgrynintas sausio 14 d. Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje ir kitą dieną surengtoje spaudos konferencijoje.
Vis tik turėčiau pastabų A. Norkienės vadovaujamai Seimo laikinajai Šeimos politikos grupei. Grupėje juk yra 24 Seimo nariai, ne tik Norkienė su Tamašuniene. Pasirodo, ir kiti dirba šeimos politikos srityje. Šiai Seimo sesijai šios grupės nariai pateikė tokių projektų:
steigti Seime Šeimos ir vaiko reikalų komisiją (L. Girskienė);
visas įstatymų iniciatyvas vertinti pagal jų poveikį šeimai ir demografijai (L. Girskienė);
motinoms, išauginusioms tris ir daugiau vaikų, skirti antrojo laipsnio valstybinę pensiją (Girskienė);
užtikrinti nepilnamečių apsaugą nuo erotinių prekių reklamos (R. Jankūnas)
Tačiau niekur nepastebėjau, kad šie projektai būtų derinami tarpusavyje ar rengiami bendradarbiaujant. Gali būti, kad tai labai geri projektai (o gal ir ne – reikėtų panagrinėti). Tačiau kiekvienas juos pristato atskirai. O juk visi jų teikėjai priklauso ne tik tai pačiai Seimo grupei, bet ir tai pačiai frakcijai Seime. Girskienė su Norkiene netgi yra tos pačios partijos narės.
Toks bendradarbiavimo stilius Seime nieko gero nežada. Nes įstatymų projektus pateikti – dar toli gražu ne viskas. Juos dar reikia priimti, o tai dažnai būna labai nelengva. Vieningumas – ypač tarp bendraminčių – ir bendradarbiavimas tam labai padeda. Vien tik pavienės iniciatyvos – ne.
Visuomenėje turi pasikeisti pats šeimos vertės suvokimas.
Juolab kad šis Seimas jau spėjo pasižymėti ir gerų iniciatyvų neįgyvendinimu. Pavyzdžiui, labai reikalinga, nors ir nedidelė, buvo nacionalinio transliuotojo pertvarka. Tačiau panašu, kad šis reikalas šiuo metu jau yra visiškai įstrigęs.
Be to, buvo keista per spaudos konferenciją išgirsti iš Aušrinės Norkienės, kad svarstant šiuos įstatymus ateityje ketinama tartis ir su visuomenės atstovais. Kodėl gi nepaminėti, kad būtent šie projektai jau yra aptarti su visuomenės atstovais? Nes kas gi tada esame mes – „Šeima 2050“?
O juk būtent visuomenės palaikymo – ne tik iniciatyvinės grupės, bet ir platesnio – prireiks šiuos įstatymus priimant.
Sutelkto veikimo tikrai prireiks, nes jau dabar Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos teisės departamentas pataisas įvertino neigiamai – negali būti skatinamos santuokinės šeimos, bet „įvairios”.
Tačiau turiu ne tik mūsų Seimo atstovus kritikuoti, bet ir pagirti. Labai gerai, kad jau pradėti teikti Kultūros politikos pagrindų įstatymo pakeitimai, kuriuos mes dar ketiname papildyti. Dar svarbiau – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimai. Tai jau buvo jų pačių, labai geros ir savalaikės, papildomos idėjos ir iniciatyvos.
Nuo mūsų pasiūlytų pakeitimų Švietimo įstatyme jie skiriasi tuo, kad papildomai neįtvirtinamas pareigų principas švietimo sistemos principuose. Dėl to tikrai apmaudu, nes poreikį akcentuoti ne tik teises, bet ir pareigas ypač pabrėžė ir mūsų paskutinio susitikimo su visuomene Panevėžyje dalyviai. Tiesa, jų pastabų projekto rengėjams jau nebespėjome perduoti – nieko nepadarysi, teks kitą kartą.
Spaudos konferencijoje taip pat nuskambėjo pasiūlymas šiuos projektus Seime ir viešojoje erdvėje svarstyti ilgai – bent iki rudens. Galbūt tada dar būtų galima pridėti ir kitų pakeitimų. O gal ir nereikia. Taip ilgai svarstyti būtų verta tik tuo atveju, jei būtų parengtas pilnas paketas su ekonominiais ir socialiniais paskaičiavimais. Toks paketas jau galėtų rimtai keisti valstybės biudžetą, todėl reikėtų daug analizių ir pagrindimų. Klausimas, ar kas nors juos jau parengė. Tuomet ilga diskusija būtų suprantama.
Tačiau kalbant apie kultūros ir švietimo sritį, nematau čia daug ką diskutuoti. Arba tu esi gyvybės kultūros pusėje ir ši kryptis tau atrodo vienintelė tinkama, arba esi liberaliosios kairės pusėje ir ši kryptis tau iš principo netinkama.
Dėl kovo 9 d. spaudos konferencijos dar turėčiau pastabą ministrei Ritai Tamašunienei. Ji vis pabrėždavo, kad nori paskatinti jaunimą gimdyti ir auginti vaikus, nes tai labai reikalinga valstybei. Abejoju, ar tokiu argumentu pavyks paskatinti – vien tuo, kad tai reikalinga valstybei. Žmones kur kas labiau paskatina suvokimas, kad vaikų auginimas šeimoje ir yra tikroji laimė – daug vertingesnė už daugelį kitų dalykų.
Žodžiu, yra ir pastabų, ir pagyrimų. Tačiau svarbiausia – neįsivelti į ambicijas ir tarpasmeninius ginčus, o bendradarbiauti. Kaip sakė Kudirka – „vienybė težydi“. Manau, kad jis turėjo būtent tai mintyje.
