Nedidelės Švedijos katalikų bendruomenės vadovas sostinės Stokholmo vyskupas kardinolas Andersas Arborelijus Vatikano žiniasklaidai papasakojo apie prieštaringas tendencijas toje Skandinavijos šalyje.
Pasak ganytojo, tikėjimas sekuliarioje Švedijoje dažnai lieka nesuprastas ir tapatinamas su fanatizmu bei neapykanta. Tokią nuomonę, tarp kitko, skatina susidūrimai tarp teisėsaugos pareigūnų ir religingų imigrantų iš musulmoniškų kraštų.
Gerbti tikėjimą – užduotis, kuri tampa vis sunkesnė
Interviu pradžioje prisimintos Velykų laikotarpiu Švedijoje kilusios riaušės, ypač Stokholmo priemiesčiuose, tarp policijos ir jaunųjų musulmonų. Islamo išpažinėjai protestavo prieš kraštutinių dešiniųjų planus viešai sudeginti jų šventraščio Korano knygas.
Šiai akcijai, kurią inicijavo iš kaimyninės Danijos atvykęs ekstremistinėmis pažiūromis žinomas politikas, galiausiai buvo užkirstas kelias. Deja jaunųjų musulmonų konfliktuose su teisėsauga neišvengta smurto, buvo sužeistųjų, suimta daugiau kaip 40 viešosios tvarkos pažeidėjų.
Kardinolas A. Arborelijus pastebėjo, jog Švedija yra labai supasaulėjusi. Dėl to didelė dalis visuomenės ir netgi valdžios atstovai ne visada supranta, kad migrantai turi tvirtus religinius įsitikinimus.
Sekuliaristams tikėjimas yra tarsi neapykantos ženklas, todėl ir iškyla akibrokštų viešai deginant Koraną bei kitas šventas knygas. Ganytojas aiškino, jog nepalankumas rodomas ir religingiems katalikams, kurių dauguma Švedijoje irgi turi migracijos (dažniausiai iš Rytų Europos) ištakas.
Kaip tokių antireliginių, antikatalikiškų apraiškų pavyzdžius jis nurodė į anksčiau pasitaikydavusį Švč. Mergelės Marijos statulų ir paveikslų niokojimą bei naikinimą. Žinoma, kad prieštaraujant nebūtina kelti riaušes ir išpuolius prieš policiją, tačiau reikia suprasti, kad nemažai tikinčiųjų Švedijoje gali pasijusti negerbiami ar net neapkenčiami. Todėl toje šalyje yra reikalingas gilesnis dialogas dėl religijos įtakos įvairioms visuomenės grupėms.
Konfesinio švietimo problemos
Kardinolo A. Arborelijaus duotame interviu kaip viena iš nerimą keliančių problemų buvo nurodytas išryškėjęs valdančiųjų socialdemokratų ir kitų antireliginių partijų priešiškumas konfesinėms mokykloms bei valdžios iškeltas siūlymas uždrausti jų steigimą. Katalikų ganytojas buvo vienas iš Švedijos krikščionių tarybos laiško dėl šios problemos vyriausybei signatarų. Jame prieštaraujama dėl tikėjimo menkinimo švietimo sistemoje ir pabrėžiama, kad konfesinių mokyklų uždraudimas būtų nesuderinamas su religijos laisvės principais.
Konfesinės mokyklos Švedijoje buvo įteisintos po 1992 metų švietimo reformos, kai leista steigti privačias švietimo institucijas suteikiant joms valstybinį finansavimą. Žinoma, kalbant apie šiuo pagrindu įsteigtas musulmoniškas mokyklas, jose iš tiesų iškilo kai kurių prieštaringų aspektų, kurie suteikė objektyvų pretekstą kritikai, nes buvo skleidžiamos poligamijos idėjos, ankstyvos santuokos skatinimas, islamo teisės šariato nuostatos.
Apgailestaujant dėl šių dalykų, kuriuos reikia spręsti, negalima apskritai kalbėti, jog visos konfesinės mokyklos, taigi ir krikščioniškos, yra netinkamos demokratijai. Juk religijos laisvės nuostata aiškiai pabrėžia tėvų teisę suteikti vaikams išsilavinimą pagal savo religinius bei filosofinius įsitikinimus ir tai valstybė turi gerbti, atsižvelgdama į tai patvirtinančią Europos žmogaus teisių konvenciją.
religijos laisvės nuostata aiškiai pabrėžia tėvų teisę suteikti vaikams išsilavinimą pagal savo religinius bei filosofinius įsitikinimus ir tai valstybė turi gerbti.
Švedijos religiniai lyderiai savo laiške priminė, kad Europoje nuo seno egzistuoja gili krikščioniško švietimo tradicija ir dauguma šių mokyklų turi itin gerą mokymo bei auklėjimo reputaciją, nemažai žymių demokratinio pasaulio inteligentų ir visuomenininkų buvo išugdyta būtent jose.
Krikščioniškojo švietimo sistemoje visuomet pamatiniai yra pagarbos asmeniui, jo gyvybei, šeimai, žmonių lygybei ir laisvei principai, kurie yra baziniai klasikinei demokratijai.
Krikščioniškų mokyklų programa yra suderinta su visais šiuolaikinio išsilavinimo reikalavimais. Į jas priimami visokių pažiūrų tėvų vaikai, reiškiant pagarbą kiekvienos asmenybės tapatumui. Beje, Švedijoje privačias konfesines mokyklas lanko tik nedidelė dalis vaikų: joje veikia tik apie septynias dešimtis konfesinių mokyklų – viena žydų, 59 krikščionių ir 11 musulmonų. Kai kurių jų problemas galima būtų spręsti, kad religijos raiška būtų tinkamai naudojama, tačiau ne tikėjimo diskriminavimo sąskaita.
Viltinga Velykų žinia
Stokholmo vyskupas, kalbėdamas apie ypatingą Velykų laikotarpį, kuris Bažnyčios liturgijoje tęsiasi iki birželio pradžioje švenčiamų Sekminių, pripažino, jog dabar pirmiausia reikia skatinti vilties dorybę. „Šiuo karo, konfliktų ir vidinių problemų, su kuriomis susiduriame, metu Bažnyčiai labai svarbu palaikyti gilų tikėjimą ir viltį Prisikėlusiu Viešpačiu, – sakė kardinolas A. Arborelijus. – Reikia žinoti, kad Jis toliau gyvena savo Bažnyčioje ir mums padeda. Kad jis nugalėjo blogio galią ir iš tikrųjų stengiasi, kad žmonės iš naujo atskleistų didžiąją Velykų žinią. Mums to dabar reikia labiau negu bet kada“.
