„Vatican News” skelbia, kad „sekmadienio rytą popiežius Pranciškus Šv. Petro bazilikoje aukojo Velykų dienos Mišias. Jose galėjo dalyvauti tik kelios dešimtys Dievo tautos atstovų; bazilikos navos buvo tuščios. Homilija nebuvo sakoma. Vidudienį popiežius perskaitė į visą pasaulį tiesiogiai transliuotą velykinę žinią ir suteikė palaiminimą „Urbi et orbi“.
Šventojo Tėvo žinia „Urbi et orbi“
Brangieji broliai ir seserys, linksmų Šventų Velykų!
Šiandien visame pasaulyje aidi Bažnyčios skelbimas: „Jėzus, Nukryžiuotasis, prisikėlė, kaip buvo sakęs. Aleliuja“.
Velykų žinia nekalba apie miražą, neatskleidžia magiškos formulės, neparodo pabėgimo kelio susidūrus su mus slegiančiais sunkumais. Pandemija vis dar nesibaigia; socialinė ir ekonominė krizė yra labai sunki, ypač neturtingiausiems; tačiau, nepaisant visko, – ir tai skandalinga – ginkluoti konfliktai dar nesiliauja ir vis didinami ginklų arsenalai.
Susidūrus su šia sudėtinga tikrove, ar, tiksliau sakant, esant joje, Velykų žinia vos keliais žodžiais mums paskelbia nenuviliančią viltį: „Jėzus, Nukryžiuotasis, prisikėlė“. Čia kalbama ne apie angelus ar vaiduoklius, bet apie žmogų, žmogų iš kūno ir kraujo, su veidu ir vardu – apie Jėzų. Evangelija liudija, kad šis Jėzus, Poncijaus Piloto laikais nukryžiuotas dėl to, kad sakė esąs Kristus, Dievo Sūnus, trečią dieną prisikėlė, kaip skelbė Raštai ir kaip jis pats buvo pasakęs savo mokiniams.
Nukryžiuotasis, o ne kas kitas, prisikėlė. Dievas Tėvas prikėlė savo Sūnų Jėzų, nes šis iki galo įvykdė jo išganingąją valią: jis prisiėmė mūsų silpnumą, mūsų negalias, netgi mūsų mirtį; jis kentėjo mūsų skausmus, nešė mūsų nedorybių naštą. Dėl to Dievas Tėvas jį išaukštino ir dabar Jėzus Kristus yra gyvas amžinai. Jis yra Viešpats.
Liudininkai kalba apie svarbią detalę – žaizdas ant prisikėlusio Jėzaus rankų, kojų ir šono. Šios žaizdos yra amžinas jo meilės mums antspaudas. Kiekvienas, kenčiantis sunkias kūno ir dvasios negalias, šiose žaizdose gali rasti prieglobstį, gauti per jas nenuviliančios vilties malonę.
Prisikėlęs Kristus yra viltis tiems, kurie vis dar kenčia nuo pandemijos, ligoniams ir netekusiems artimųjų. Viešpats juos tepaguodžia ir tepalaiko gydytojus ir slaugytojus. Visiems, ypač pažeidžiamiausiems žmonėms, reikia pagalbos ir jie turi teisę gauti būtiną priežiūrą. Tai dar akivaizdžiau šiuo metu, kai mes visi turime kovoti su pandemija, o vakcinos yra būtina šios kovos priemonė. Vakcinas suvokdamas kaip tarptautinį gėrį, raginu pasaulio tautų bendruomenę suvienijus pastangas įveikti vakcinų platinimo vėlavimus, kad jos pasiektų visus, ypač vargingiausių šalių gyventojus.
Prisikėlęs Nukryžiuotasis tepaguodžia tuos, kurie neteko darbo arba išgyvena rimtus ekonominius sunkumus ir neturi tinkamos socialinės apsaugos. Tegul Viešpats įkvepia valdžios institucijų veiksmus, kad visos, ypač neturtingiausios šeimos, gautų pagalbą, reikalingą pragyvenimui. Deja, pandemija labai padidino neturtingųjų skaičių ir tūkstančius žmonių pastūmėjo į neviltį.
„Būtina sugrąžinti viltį visiems vargstantiesiems“, – sakė šventasis Jonas Paulius II, nukeliavęs į Haitį. Šią dieną atsimenu ir drąsinu brangius Haičio gyventojus, kad jų neparklupdytų sunkumai, bet jie su pasitikėjimu ir viltimi žvelgtų į ateitį.
Prisikėlęs Jėzus yra viltis daugybei jaunų žmonių, kurie jau ilgą laiką negali lankyti mokyklos ar universiteto, bendrauti su draugais.
Prisikėlęs Jėzus yra viltis daugybei jaunų žmonių, kurie jau ilgą laiką negali lankyti mokyklos ar universiteto, bendrauti su draugais. Mums visiems reikia tikrų žmogiškųjų santykių, o ne tik virtualaus bendravimo, tai ypatingai svarbu brendimo amžiuje, kai formuojasi charakteris ir asmenybė. Esu artimas viso pasaulio jaunuoliams, o šiuo metu ypač Mianmaro jaunuoliams, kurie aukojasi siekdami demokratijos, norėdami, kad jų taikūs balsai būtų girdimi, suprasdami, kad tik meilė gali išsklaidyti neapykantą.
Tegul Prisikėlusiojo šviesa suteikia atgaivą migrantams, bėgantiems nuo karų ir skurdo. Jų veiduose atpažįstame žaizdotą ir kenčiantį Viešpaties, kopiančio į Kalvariją, veidą. Jie tesulaukia konkrečių solidarumo ir žmogiškosios brolybės ženklų, liudijančių apie gyvybės pergalę prieš mirtį, kurią šiandien švenčiame. Dėkoju šalims, kurios dosniai priima prieglobsčio prašančius kenčiančiuosius, ypač Libanui ir Jordanijai, kur gavo prieglobstį daugybė žmonių, pabėgusių nuo karo Sirijoje.
Tegul Libanas, išgyvenantis sunkumų ir netikrumo laikotarpį, sulaukia Prisikėlusiojo Viešpaties paguodos. Tarptautinė bendruomenė Libanui tepadeda būti susitikimo, darnaus sambūvio ir pliuralizmo šalimi.
Kristus, mūsų taika, tenutildo ginklų žvangesį mylimoje iškankintoje Sirijoje, kur milijonai žmonių gyvena nežmoniškomis sąlygomis, taip pat Jemene, kurio gyvenimo įvykius gaubia kurtinanti ir skandalinga tyla, ir Libijoje, kur pagaliau pradedame matyti išeitį po dešimtį metų trunkančių nesutarimų ir kruvinų susirėmimų. Visi rimtai tesistengia nutraukti karo veiksmus ir teleidžia išvargintoms tautoms atkurti taiką bei pradėti savo šalių atstatymą.
Velykos savaime mus nuveda į Jeruzalę.
Meldžiame Viešpatį, kad jai suteiktų taiką ir saugumą (plg. Ps 122), kad ji galėtų vykdyti savo pašaukimą būti susitikimo vieta, kur visi galėtų gyventi kaip broliai, izraeliečiai ir palestiniečiai atkurtų dialogą ir pasiektų tvarų sprendimą, pagal kurį viena šalia kitos gyvuotų dvi taikios ir klestinčios valstybės.
Šią šventės dieną mano mintys grįžta ir į Iraką, kurį aplankiau praėjusį mėnesį.
Meldžiuosi, kad jis ir toliau eitų susitaikinimo keliu ir taptų Dievo išsvajota svetinga žmonių šeima, mylinčia visus savo vaikus.
Prisikėlusiojo galia tepalaiko Afrikos gyventojus, kurių ateitį griauna vidinis smurtas ir tarptautinis terorizmas, ypač Sahelyje ir Nigerijoje, taip pat Tigrajų ir Cabo Delgado regionuose. Tebūnie stengiamasi rasti taikius konfliktų sprendimus, gerbiant žmogaus teises ir gyvybės šventumą, palaikant brolišką ir konstruktyvų dialogą, susitaikinimo ir solidarumo dvasią.
Pasaulyje vis dar per daug karų ir per daug smurto! Viešpats, kuris yra mūsų taika, tepadeda nugalėti karo mentalitetą, teleidžia karo belaisviams, ypač Rytų Ukrainoje ir Kalnų Karabache, saugiai sugrįžti pas savo šeimas, teįkvepia viso pasaulio valstybių vadovus sustabdyti naujas ginklavimosi varžybas.
Šiandien, balandžio 4-ąją, minima Pasaulinė kovos su priešpėstinių minų naudojimu diena, klastingus ir siaubingus įrenginius, kurie kasmet nužudo ar sužaloja daugybę nekaltų žmonių ir neleidžia žmonijai kartu vaikščioti gyvenimo keliais, nejaučiant sunaikinimo ir mirties pavojaus. Koks geresnis būtų pasaulis be šių mirties įrankių!
Brangieji broliai ir seserys, šiais metais įvairiose šalyse daugybė krikščionių Velykas švenčia su įvairiais apribojimais, kartais net negalėdami dalyvauti liturginėse apeigose. Melskimės, kad šie suvaržymai, kaip ir bet kokie kiti kulto ir religijos laisvės apribojimai pasaulyje, būtų pašalinti ir visiems būtų leidžiama laisvai melstis ir šlovinti Dievą.
Tarp daugybės dabartinių sunkumų niekada neužmirškime, kad esame pagydyti Kristaus žaizdomis (plg. 1 Pt 2, 24). Prisikėlusysis perkeitė mūsų kančias. Kur buvo mirtis, ten dabar yra gyvybė, kur buvo gedulas, dabar yra paguoda. Leisdamasis nukryžiuojamas, Jėzus suteikė prasmę mūsų kančioms. Melskimės, kad šio pagydymo palaima pasklistų po visą pasaulį. Visiems – džiugių Velykų!
