Ką tik paminėjome šventąjį Antaną – moterų, sužadėtinių, našlaičių, kenčiančių, vargdienių, kalinių, keramikos, puodžių, pasiuntinių, šaukiamųjų į karo tarnybą, ištiktųjų audros, sergančiųjų maru, drugiu ir kitomis sunkiomis ligomis globėją. Jo tikrasis vardas – Ferdinandas. Jis padeda rasti pamestus arba pavogtus daiktus, globoja braškių augintojus, nes šios uogelės auga ir rausta pasislėpusios nuo žmonių akių, kaip kažkada slėpėsi ir pats Šv. Antanas, tik ne tarp braškių, o riešutmedyje, kur jam, sergančiam astma, namelį buvo įrengęs bičiulis grafas Tiso, kad tyrame ore būtų galima lengviau kvėpuoti. Tas viskas vyko maždaug 20 km nuo Paduvos.
Šv. Antano tapsmo šventuoju istorija šiandien daug kam gali atrodyti neįtikėtina. Kaip sunkiai suvokiamas ir pats tikėjimas. Gimė turtingoje ir kilmingoje šeimoje, vos 15 ar 16 metų įstojo į Šv. Augustino vienuolių ordiną, gavo puikų išsilavinimą, tapo kunigu. Paskui įstojo į pranciškonų ordiną, tapo Pranciškaus Asyžiečio mokiniu, sekėju, idėjų tęsėju. Mirė jaunas, kanonizuotas šventuoju praėjus tik metams po mirties.
Šv. Antanas yra Lisabonos (gimtojo miesto), Portugalijos (gimtosios šalies), Paduvos (kurioje gyveno ir mirė) globėjas.
Šv. Antano tapsmo šventuoju istorija šiandien daug kam gali atrodyti neįtikėtina. Kaip sunkiai suvokiamas ir pats tikėjimas.
Šv. Antanas buvo didis Šv. Rašto aiškintojas. Jo gyvenimo kelią nulėmė penki nukirsdinti Šv. Pranciškaus vienuoliai. Ši kankinystė buvo inspiracija tapti broliu pranciškonu. Jis buvo labai išsilavinęs, iškalbingas, jam buvo patikėta dėstyti teologiją. Jis troško tapti misionieriumi.
Šv. Antano kultas labai paplitęs su Kūdikėliu Jėzumi, lelija bei knyga. Plačiai žinomas vaizdavimas, kur eretikas sumanė pasityčioti iš Šv. Antano. Buvo šitaip: tris dienas neėdusį asiliuką eretikas pastatė tarp avižų ir Švč. Sakramento. Gyvuliukas, nors ir begal alkanas, atsiklaupė ne prieš avižas…
Yra ir dar palikimo: Italijoje, Riminio mieste, žmonės kalbančio Šv. Antano nesiklausė, todėl jis kalbėjo… žuvims.
Kodėl apie tai rašau?
Manau, kad tikėjimą reikia liudyti asmeniškai. Tai, ką žmogus kažkada girdėjo, tas nebūtinai tapo jo savastimi. Tas nebūtinai jį kažkam paskatino arba nuvedė kažkuria kryptimi.
Taip jau susiklostė, kad esu Antano ir Antaninos anūkė ir Antano dukra. Visų jų jau seniai seniai nebėra šioje žemėje, bet aš tebesu. Sapnuose jie dažnai manęs prašo kalbėti už juos.
Riminis buvo pirmasis Italijos miestas, į kurį patekau prieš keletą dešimtmečių. Kiek buvo paskui, atskira kalba.
Viešpaties keliai nežinomi.
