Bažnyčios mokymas apie Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą buvo aiškiai suformuluotas tik po ilgų amžių įtemptų teologinių diskusijų.
Nekaltojo Prasidėjimo dogma – doktrina, skelbianti dieviškai apreikštą tiesą, kurią katalikai privalo tikėti – buvo paskelbta 1854 m. Analizuojant šios šventės istorinę ir teologinę raidą, aiškiai matyti dinamiškas ir pragmatiškas Bažnyčios mokymo vystymasis.
Malonės pilnoji
Kaip ir visuomet, Bažnyčios mokymo atveju, pirmiausia būtina pažvelgti, ką apie šią dogmą sako Šventasis Raštas. Biblija tiesiogiai nekalba apie Nekaltąjį Prasidėjimą. Prieš 1854 m. daugelis remdavosi Lk 1,28 eilute – „Sveika, malonėmis apdovanotoji!“ – teigdami, kad Marija visuomet buvo pripildyta malonės, taigi be nuodėmės.
Frazė „malonėmis apdovanotoji“ yra graikiško žodžio kecharitōmenē vertimas. Ji išreiškia pastovią ir esminę Marijos savybę.
Marijai suteikta malonė yra nuolatinė ir išskirtinė. Kecharitōmenē yra veiksmažodžio charitoō (reiškiančio „pripildyti malonės“) būtojo laiko dalyvis. Kadangi vartojamas būtojo laiko perfektas, jis nurodo, kad Marija buvo pripildyta malonės praeityje, bet tos malonės poveikis tęsiasi iki dabarties.
Tai reiškia, kad Marijos malonės būsena neprasidėjo angelo apsilankymo metu, nes malonė apėmė visą jos gyvenimą nuo pat prasidėjimo. Ji buvo pašventinamosios malonės būsenoje nuo pirmosios savo egzistavimo akimirkos.
Gimtosios nuodėmės esmė yra pašventinamosios malonės stoka, o jos „dėmė“ – sugedusi žmogaus prigimtis. Marija buvo nuo šių trūkumų apsaugota Dievo malone: nuo pirmosios savo egzistavimo akimirkos ji buvo pašventinamosios malonės būsenoje ir laisva nuo sugedusios prigimties, kurią lemia gimtoji nuodėmė.
mariJa buvo pašventinamosios malonės būsenoje nuo pirmosios savo egzistavimo akimirkos.
Marijai taip pat reikėjo Gelbėtojo. Kaip ir visi Adomo palikuonys, ji savo prigimtimi būtų turėjusi paveldėti gimtąją nuodėmę. Tačiau ypatingu Dievo veikimu, pasireiškusiu tuo momentu, kai ji buvo pradėta, Marija buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir jos pasekmių. Taigi ji buvo atpirkta Kristaus malone, bet ypatingu būdu – iš anksto.
Galima tai iliustruoti pavyzdžiu: tarkime, žmogus įkrenta į gilų šulinį, ir kas nors jį ištraukia. Jis „išgelbėtas“. O štai kita moteris eina tuo pačiu keliu ir jau ruošiasi įkristi, bet kažkas ją sulaiko tiesiai prieš nelaimę. Ji taip pat „išgelbėta“, bet dar tobulesniu būdu: ji nebuvo leista įkristi ir net nesusitepė purvu. Šis pavyzdys šimtmečius buvo naudojamas paaiškinti, kaip Marija yra išgelbėta Kristaus: Jo malonė buvo pritaikyta jai iš anksto, dar prieš jai galint paveldėti gimtąją nuodėmę.
Katalikų Bažnyčios katekizmas teigia, kad ji buvo „dėl savo Sūnaus nuopelnų kilnesniu būdu atpirkta.“ (KBK 492). Ji turi dar didesnę priežastį vadinti Dievą savo Gelbėtoju, nes Jis ją išgelbėjo dar šlovingesniu būdu!
Istorinė raida
Viduramžių teologijoje vyravo didelis nesutarimas dėl Marijos Nekaltojo Prasidėjimo. Nors ši šventė kai kuriose Vakarų Europos vietose buvo paplitusi, Roma jos nešventė ir oficialiai nerekomendavo. Kadangi Vatikanas šventės nepalaikė, daugelis vyskupų ir teologų šią doktriną laikė „naujove“ ir atmetė.
Viduramžiais gruodžio 8-osios iškilmės šventimas įgijo vis didesnės svarbos. Pirmas oficialus šios šventės paminėjimas Vakarų Bažnyčioje siekia IX a. Milaną, tačiau ankstesni meno kūriniai ir maldos rodo, kad jos istorija prasidėjo kur kas anksčiau. Ankstyvieji minėjimai buvo lokalūs ir dažnai susiję su tam tikromis vienuolijomis.
Du ryškiausi doktrinos priešininkai buvo šv. Bernardas Klervietis ir šv. Tomas Akvinietis. 1140 m. Bernardas, paveiktas tuo metu vyravusio neigiamo požiūrio į geismą, tvirtino, kad jam buvo neįsivaizduojama, jog Šventoji Dvasia galėjo dalyvauti veikime, susijusiame su jo akimis „blogiu“ – vaiko pradėjimu. Tomas Akvinietis, remdamasis visuotinio atpirkimo doktrina, argumentavo, jog Marijai nebuvus paliestai gimtosios nuodėmės būtų sumenkintas Kristaus, visų žmonių Išganytojo, orumas.
Vis dėlto Bernardas ir Tomas teologinės kovos nelaimėjo. Bernardo argumentai dėl geismo tapo nebepagrįsti atnaujinus krikščionišką žmogaus lytiškumo sampratą. O palaimintasis Jonas Dunsas Škotas, pranciškonas iš Oksfordo universiteto, atsakė į Akviniečio prieštaravimus teigdamas, kad Marijos apsaugojimas nuo gimtosios nuodėmės nekeičia jos priklausomybės nuo Kristaus atpirkimo. Priešingai – labiau nei bet kas kitas Marijai reikėjo Kristaus kaip Atpirkėjo, nes, jei ne Jo malonė, ji būtų paveldėjusi gimtąją nuodėmę.
Vėlyvaisiais Renesanso laikais ir pereinant į modernųjį laikotarpį Nekaltojo Prasidėjimo doktrina pamažu tapo vis plačiau priimama. 1431 m. sušauktas Bazelio susirinkimas paskelbė, kad Marija, ypatingos malonės dėka, niekada nebuvo pavergta gimtosios nuodėmės. Susirinkimas pabrėžė, jog toks tikėjimas yra „pamaldus ir dera Bažnyčios garbinimui, katalikų tikėjimui ir Šventojo Rašto mokymui“. Vėliau popiežius Sikstas IV, taip pat pranciškonas, 1477 m. įvedė šios šventės minėjimą Romos vyskupijoje, nors ir neprivalomai. Taip pat Sikstas IV įsakė sukurti du liturginius oficijus gruodžio 8 dienos šventei. Abu tekstai aiškiai palaiko Nekaltojo Prasidėjimo mokymą ir žymi pradžią ieškojimų, kaip šią doktriną oficialiai perteikti vaizdu mene.
Kartu su 1480 m. pranciškono Bernardino De’Busti tekstu buvo užsakyta sukurti altoriaus paveikslą Nekaltajam Prasidėjimui. Šis pirmasis oficialus meno kūrinys turėjo gana sudėtingą istoriją, ir galbūt tik nedaugelis žino, kad Luvre esanti „Uolų Madona“ yra Leonardo da Vinci paveikslas, skirtas būtent Nekaltojo Prasidėjimo temai.
Galiausiai popiežius Klemensas XI 1708 m. paskelbė šią šventę visai Bažnyčiai – gruodžio 8 d.
Patvirtinimas XIX amžiuje
XIX a. buvo daug reikšmingų įvykių, susijusių su Nekaltojo Prasidėjimo doktrinos suformulavimu. 1830 m. Švenčiausioji Mergelė apsireiškė šv. Kotrynai Labouré ir parodė jai viziją, vėliau įamžintą vadinamuoju Stebuklinguoju medalikėliu, ant kurio įrašyti žodžiai: „O Marija, be gimtosios nuodėmės pradėtoji, melskis už mus, kurie šaukiamės Tavo pagalbos.“ Ši liaudies pamaldumo praktika aiškiai liudijo tikėjimą Marijos Nekaltumu.
Popiežius Pijus IX nuo pat pradžių siekė dogmą paskelbti nereikalaudamas visuotinio susirinkimo. Jis paprašė vyskupų, vienuolijų ir pasauliečių pateikti nuomonę apie Nekaltojo Prasidėjimo apibrėžimo galimybę. Nepaisant kai kurių prieštaravimų, bendras atsakas buvo palankus, ir 1854 m. popiežius paskelbė dogmą – tai buvo pirmoji dogma, paskelbta ne visuotinio susirinkimo metu.
Todėl protestantai kartais teigia, kad ši doktrina „buvo išrasta“ būtent tuo metu, tačiau toks teiginys kyla iš nesupratimo, kaip vystosi Bažnyčios mokymas ir kodėl kartais dogmos yra iškilmingai paskelbiamos. Jie mano, kad jokio mokymo nebuvo, kol popiežius ar visuotinis susirinkimas oficialiai jo nepaskelbė.
Dar vienas prieštaravimas: jeigu Marija būtų be nuodėmės, ji būtų lygi Dievui. Tačiau pradžioje Dievas sukūrė Adomą, Ievą ir angelus be nuodėmės, ir jie nebuvo jam lygūs. Dauguma angelų niekada nenusidėjo, ir visos sielos danguje yra be nuodėmės. Ne nuodėmė padaro žmogų žmogumi.
Iš tiesų dogmos formaliai paskelbiamos tik tada, kai iškyla būtinybė išsklaidyti ginčus arba kai Magisteriumas mano, kad tikintiesiems bus naudinga aiškiau pabrėžti esamą tikėjimo tiesą. Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimą nulėmė būtent ši antra priežastis: popiežius Pijus IX, giliai pasišventęs Švč. Mergelei, tikėjosi, kad aiškus šios tiesos patvirtinimas paskatins tikinčiųjų pamaldumą.
Dar vienas patvirtinimas atėjo 1858 m., kai Marija apsireiškė jaunajai prancūzaitei Bernadetai Soubirous Lurde. Apsireiškimo metu Marija prisistatė sakydama: „Aš esu Nekaltas Prasidėjimas.“ Taip, kaip ir Šv. Kotrynos Labouré atveju, Marijos nekaltumas buvo patvirtinta antgamtiškai.
Po ilgos raidos ir antgamtinio patvirtinimo Katalikų Bažnyčia skelbia, kad Marija nuo pat savo prasidėjimo momento buvo be nuodėmės. Ši tikėjimo tiesa kasmet švenčiama gruodžio 8 d., minint Nekaltojo Prasidėjimo iškilmę.
