Sausio 13-20 dienomis Vilniaus Šv. Jono teologo vienuolyne rinkosi Šv. Jono kongregacijos Europos provincijos kapitula. Kapitula tradiciškai prasidėjo vienos dienos rekolekcijomis, kurių metu ordino broliai individualiai ir drauge apmąstė Dievo Žodžio ištraukas įvairiuose tekstuose.
Sausio 14-ąją kartu su į kapitulą atvykusiais broliais tradicines vakarines Šv. Mišias celebravo arkivyskupas Gintaras Grušas, Šv. Mišios vyko anglų kalba, kuri yra oficiali ordino Europos provincijos kalba.
2025-aisiais kongregacija šventė savo įkūrimo 50-metį, todėl istoriškai laikoma viena iš jaunesnių vienuolių bendruomenių katalikų bažnyčioje. 1975-ais Šveicarijoje įsikūrė pirmoji Šv. Jono brolių bendruomenė, siekianti gyventi kontempliatyvų ir apaštališką gyvenimą, sekdama Jėzaus mokinio apaštalo-evangelisto Jono pavyzdžiu.
Po kelerių metų susikūrė Šv. Jono apaštališkųjų ir kontempliatyviųjų seserų vienuolijos. Vilniuje bendruomenė savo misiją pradėjo 1993 m. arkivyskupo metropolito Audrio Juozo Bačkio kvietimu. Iš pradžių atvykę broliai dėstė Vilniaus kunigų seminarijoje, vėliau aplink Šv. Jono brolius telkėsi gausesnė tikinčiųjų bendruomenė, plėtėsi įvairios pastoracinės veiklos.
Iki 2000-ųjų Šv. Jono broliai rezidavo prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, o 2000-aisiais vienuolynas įsikūrė Vilniaus arkivyskupijai priklausančiame, dar XVII a. pabaigoje Kazimiero Jono Sapiegos įsteigtame Trinitorių vienuolyne Antakalnyje.
Per 25 metus ši vieta, kažkada barbariškai nuniokota įvairių okupantų (nuo Napoleono kariuomenės iki sovietų), pasikeitė ir išgražėjo neatpažįstamai. Dabar čia renkasi viena gausiausių Vilniaus tikinčiųjų bendruomenių, vykdoma daug įvairių pastoracinių veiklų, vyksta kultūros renginiai. Vilniaus Šv. Jono teologo vienuolyne šiuo metu nuolat gyvena penki amžinųjų įžadų broliai, Vilniaus vienuolynui vadovauja iš Prancūzijos kilęs prioras t. Renaud Marie Desplankues.
Europos provincijos kapitulos metu buvo išrinkti bendruomenės provincijos valdymo organai – provincijolas, taryba ir kiti atsakingi asmenys. Kapituloje dalyvavo 16 brolių, kurie buvo deleguoti iš visų Europos priorijų arba pagal vienuolyno konstitucijas turėjo balso teisę. Kapitula taip pat sprendė eilę organizacinių, praktinių klausimų, kaip restruktūrizacijos ir su kongregacijos buvimu Europoje susijęs strateginis planavimas, pagyvenusių ar sergančių brolių priežiūra.
Vilniuje vykusią kapitulą taip pat aplankė garbingi svečiai – Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, kuris šiuo metu yra ir Europos vyskupų konferencijų tarybos pirmininkas, taip pat popiežiaus nuncijus Baltijos šalyse, buvęs popiežiaus Benedikto XVI asmeninis sekretorius, arkivyskupas Georgas Gänsweinas.
Br. Ignacas Marija: evangelizacijos alkis yra mūsų vienuolijos charizmos dalis
Jau pasibaigus kapitulai pavyko pakalbinti ir pasveikinti antrai kadencijai perrinktą kongregacijos provincijolą br. Ignacą Mariją.
– Ar teisingai suprantu, kad kiekviena jūsų bendruomenės provincijos kapitula rotuoja vis kitą vietovę Europoje? Jei taip, tai kodėl šįsyk pasirinkimas teko Lietuvoje?
– Visų pirma – Lietuva yra labai graži šalis. Antra, tai – praktinė pusė, nes Vilniaus priorija turi puikius ir jaukius svečių namus, kur reikalui esant gali apsigyventi didesnė mūsų brolių grupė. Viena iš kapitulos temų buvo misijos provincijoje, o be to Vilniaus vienuolyno prioras labai entuziastingai sutiko, priėmė ir suorganizavo čia visą kapitulos darbą.
– Ar turėjote susitikimų ir su vietos tikinčiųjų bendruomenės atstovais, be to kad jus aplankė mūsų ganytojas arkivyskupas Gintaras Grušas, taip pat popiežiaus nuncijus Baltijos šalims?
– Kapitula neturi savaime tikslo susitikti su vietos tikinčiųjų bendruomene, tai – veikiau antrinis tikslas, kadangi vyksta daug intensyvaus organizacinio darbo, taip pat provincijos broliai neturi daug galimybių ir dažnai susitikti vieni su kitais, todėl buvo svarbūs brolių tarpusavio pasidalinimai, refleksijos apie savo veiklas, bendra malda, juolab, kad Vilniaus priorijoje turimos erdvės tam yra puikios.
Nors vyko intensyvus darbas, tačiau kapituloje mus aplankė ir dvi oblatės iš Lietuvos, Agnė Paulėkienė ir Aušra Šmitienė, abi – Europos regioninės oblatų tarybos narės, kurios pasidalijo vertingomis įžvalgomis apie naująją oblatų organizaciją visame pasaulyje, savo prašymą broliams paremti ir savo nuolatinį norą dalytis mūsų bendru dvasingumu ir misijomis. Svarbūs ir įdomūs susitikimai buvo su arkivyskupu Gintaru Grušu bei popiežiaus nuncijumi arkivyskupu Georgu Gänsweinu.
– Ar jaučiate skirtumus tarp įvairiuose Europos šalyse vykstančių kapitulų?
– Tų skirtumų natūraliai yra, visų pirma – kalba. Antai, jei susitinkame Belgijoje, kur visi kalba prancūziškai ir angliškai, būna geresnė komunikacija su vietos žmonėmis, kadangi visi broliai kalba prancūziškai ir angliškai. Tuo metu čia, Lietuvoje, kur mažesnis skaičius vietos žmonių kalba angliškai ar prancūziškai, tai komunikacija būna šiek tiek sudėtingesnė, o mano tėvynėje Austrijoje lengviausia yra man tarp vokiškai kalbančių mano tėvynainių. Taip, kalba yra svarbus aspektas, nors gal ne pats svarbiausias.
– Kokios dar buvo svarbios šios kapitulos temos?
– Misijos temą išskyrėme į tris sritis, į kurias reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį, t.y. – bendradarbiavimas su pasauliečiais, ugdymas pastoracijai ir tai, kaip turėtų derėti misija ir vienuoliškas gyvenimas. Kita svarbi tema buvo apsaugos, susijusi su tuo, kaip bendrai užkirsti kelią bet kokiam smurtui, kuriant sveiką aplinką mūsų priorijose. Labai svarbios buvo organizacinės temos ir rinkimai.
Perrinkus mane į provincijolo pareigas, į provincijos tarybą taip pat buvo perrinktas ir br. Jurgis iš Vilniaus vienuolyno (Vilniaus Išganytojo bažnyčios rektorius – T. B. pastaba), taip pat naujai į tarybą buvo išrinktas brolis Jonas Marija Jėzus iš Londono, dar vienas į tarybą išrinktas brolis Pilypas Tomas, kuris reziduoja Romoje, yra atsakingas už vienuolijų formavimą, pradedant novicijais ir įšventintaisiais kunigais.
Tarybos nariai yra pašaukti glaudžiai bendradarbiauti su provincijos prioru, jį paremti valdymo užduotyse ir kartu su juo suvienyti provincijos brolius. Kapitula taip pat išrinko numatytus keturis Europos provincijos atstovus, kurie vyks į Generalinę kapitulą 2029 m., kartu dar su trimis pavaduojančiais broliais. Taip pat svarbi tema buvo provincijos globėjo pasirinkimas, kapitula provincijos globėju pasirinko Šv. Joną Paulių II-ąjį.
– Ar būta šioje kapituloje platesnių diskusijų apie krikščionių bendruomenių laukiančius iššūkius, turint omeny, kokiais neramiais ir sudėtingais laikais gyvename?
– Kaip minėta, buvo labai įdomūs ir prasmingi susitikimai su arkivyskupu Gintaru Grušu bei popiežiaus nuncijumi arkivyskupu Georgu Gänsweinu. Arkivyskupas Grušas kaip tik kalbėjo apie tuos Bažnyčios laukiančius iššūkius ir mums visiems ryškiai įstrigo viena jo apibendrinanti mintis, kad nūdienos Europos Bažnyčia turi eiti misionieriškos evangelizacijos keliu.
Manau, kad ši mintis taikliai atspindi bendrą Europos kontekstą, turint omeny arkivyskupo G. Grušo patirtis esant Europos vyskupų konferencijų tarybos pirmininku. Arkivyskupas G. Gänsweinas pasidalijo su mumis įkvepiančiais prisiminimais iš savo gyvenimo su popiežiumi Benediktu XVI-uoju, taip pat aptarė bendrą politinę padėtį ir pavojus Baltijos šalyse, pabrėždamas, kad palaikyti žmones sunkiais laikais padeda tvirtas tikėjimas ir prie Kristaus artinanti viltis Katalikų Bažnyčioje, kuri taip pat neretai išbandoma ir iš vidaus.
Vyskupų išsakytos mintys mus paskatino diskutuoti apie mūsų misionieriško ir bendruomenės broliškojo gyvenimo suderinamumą, nes visuomet kyla įtampos – kuo labiau plačiame savo misionieriškas veiklas, tuo mažiau lieka laiko mūsų, kaip Šv. Jono brolių dvasiniam, maldingajam gyvenimui, broliškų ryšių palaikymui. Todėl visuomet sau keliame klausimą, kaip turime organizuoti savo veiklas parapijose, nes mes esame ne diecezijos, o vienuolijos kunigai.
Tuomet diskutavome ir apie mūsų charizmą, kaip ji gali atsakyti į Europoje sutinkamus iššūkius ir čia vėl prisimintina arkivyskupo sentencija apie misionieriškos evangelizacijos kelią. Tad evangelizacijos alkis yra mūsų vienuolijos charizmos dalis, o kitas žingsnis – vienuolijos tolesnis formavimasis išlaikant tikėjimo stiprybę ir gelmę, tiesos ieškojimą.
– Ar būta diskusijų apie Katalikų Bažnyčioje galimus pokyčius, turint omeny, kad naujasis popiežius Leonas XIV-asis yra amerikietis.
– Apie tai šiek tiek kalbėjo nuncijus arkivyskupas G. Gänsweinas tuo aspektu, kad popiežius Pranciškus labiau pasisakydavo apie Bažnyčios polius ir įvairovę, o popiežius Leonas XIV yra labiau linkęs Bažnyčią kaip tik vienyti. Ar pats faktas, jog naujasis popiežius yra amerikietis, kažkaip atsilieps globaliai ar tos pačios Amerikos politikai, dar ankstoka svarstyti.
– Tuo pačiu dar noriu paklausti, ar matote kokius nors skirtumus tarp Europos ir Amerikos katalikų?
– Visų pirma turiu pastebėti, kad kapituloje dalyvavo vienas brolis kilęs iš Kentukio (JAV) ir kuris jau treji metai yra misijoje Rumunijoje, o ten visiškai kitas pasaulis, kuriame yra didelė Stačiatikių Bažnyčios įtaka, tačiau Amerikoje katalikų judėjimas yra labai sustiprėjęs ir ši įtaką plinta po visą krikščionių pasaulį, ką ryškiai pastebiu Nyderlanduose, kur daug jaunimo tarsi iš naujo atranda Katalikų Bažnyčią dėl JAV katalikų įtakos.
Per pastaruosius 10 metų JAV Katalikų Bažnyčia, vyskupai labai sustiprino savo komunikaciją YouTube kanaluose, socialiniuose tinkluose ir tai akivaizdžiai duoda vaisių, nors turiu pojūtį, kad JAV Katalikų Bažnyčia yra konservatyvesnė negu Europos, bet tai tik mano subjektyvus numanymas.
Kitas pavyzdys – Anglija, kur paskutinius penkerius metus stebimas ryškus žmonių gausėjimas bažnyčiose sekmadieniais (kaip per visus pastaruosius 60 metų jų nuolat mažėjo) ir dauguma tai – jauni žmonės nuo 18 iki 24 metų amžiaus.
– Su šia viltinga gaida dėkoju Jums už pokalbį, linkėdamas Dievo palaimos ir Šventosios Dvasios įkvėpimo Jūsų darbuose.
