Vandenį geriam visi ir geriam jį tada ir tiek, kiek norisi ir kada norisi. Vieni geria daugiau, kiti mažiau, bet visi geria tada, kai ištrokšta.
Bet štai atsiranda kažkas, kuris mano, jog gerdamas vandenį iš stiklinės, tu geri per mažai.
– Ne, – ramiai atsakai, – man užtenka tiek, kiek geriu, aš nenoriu daugiau ir man nereikia daugiau.
– Ne, tu per mažai geri! Ir tavo vaikai, ir tavo visa šeima per mažai geria. Štai aš geriu kibirais ir jūs visi turite gerti kibirais, – įžūliai neatlyžta anas.
Tu nesutinki ir gražiai prašai tave palikti ramybėje. Bet jis neatstoja, išvadina tave urviniu, neandertaliečiu, galiausiai – homofobu. Žinoma, tu netenki amo. Bandai kažką aiškintis ir teisintis, kad tu ne homofobas, kad tau visai nerūpi, kiek kas išgeria vandens ir kaip kas jį geria. Tačiau „kibirinis“ nesustoja:
– Visi jūs, „stiklininiai“, tokie! Jūs visada nusistatę prieš mus! Užknisot su savo atgyvenusiom stiklinėm! Kibiras yra pažanga ir laisvė. Modernus kibiras – visų mūsų ateitis!
Kol tu bandai atsikvošėti ir suprasti, kas vyksta, pažanguolis griebia tave, įmurkdo tavo galvą į kibirą su vandeniu ir šaukia „Gerk!”
Ką tu darai? Klusniai kenti? Ne, tu instinktyviai priešiniesi ir bandai ištrūkti, nes tuoj prigargaliuosi. Išsilaisvinęs nustumi skriaudėją ir, gali būti, net voži jam. Nes žinoma, tu apstulbęs ir piktas. Tu įsiutęs.
O tada prasideda tirados: „Matot, kokie jūs pikti?! Jūs visi pritvinkę neapykantos! Už ką jūs mūsų taip nekenčiat?“
Šūksnius lydi straipsniai apie tai, kaip spardomi kibirai. Rašomos knygos apie kibirus, kuriami filmai apie kibirus. Pasipila meno darbai su kibirais. Kabinamos vėliavos su kibirais. Televizija ir portalai skelbia, kaip gera ir skanu vandenį gerti iš kibiro ir kad tai yra itin pažangus būdas. Kibirai angelizuojami, stiklinės – demonizuojamos.
Visa erdvė palaipsniui taip užpildoma kibirais, kad viešai pasakyti, jog tau patinka po senovei gerti vandenį iš stiklinės, tampa ne tik nebemadinga, bet net ir pavojinga.
Galiausiai, išleidžiami įstatymai, draudžiantys viešai kalbėti apie stiklines. Atsiranda bausmės už viešus pasakymus “Man nepatinka kibirai” ar “Man patinka stiklinės”. Susitikę žmonės apsižvalgo ir pašnibždomis klausia vienas kito: „Ar tu vandenį geri iš… stiklinės?“ Visuomenė pasidalija į dvi dalis – kibirinius ir stiklininius.
O dabar – labai rimtai.
Man, ir manau – daugeliui iš mūsų, visiškai nesvarbu, koks kieno gyvenimo būdas, kokie kieno požiūriai, įsitikinimai, orientacijos, draugai, partneriai, užsiėmimai, veikla, kaip rengiatės, puošiatės, dažotės, kaip atrodot ir visa kita. Už savo moralinius ir sąžinės pasirinkimus mes visi asmeniškai atsakysim prieš Dievą, o už teisinius nusižengimus – pagal įstatymus.
Bet labai prašau – nekiškit mano galvos į kibirą.
Aš turiu teisę (ar dar turiu?) gerti iš stiklinės, o jūs galite rinktis gerti iš ko tik norite, kiek tik norite ir kaip tik norite. Tik nedrauskite elgtis kitiems pagal jų norus, sąžinę, įsitikinimus ir tebūnie – archaiškas, atgyvenusias, senamadiškas pažiūras ar tradicijas. Palikite teisę kitiems likti „urviniais“ su jų senom stiklinėm, jei tik jie nori.
Pažanga per prievartą nėra nei pažanga, nei laisvė, o prievartinė tolerancija ir lieka tik prievarta be jokios tolerancijos. Labiau panašu į psichologinį smurtą.
Tik nedrauskite elgtis kitiems pagal jų norus, sąžinę, įsitikinimus ir tebūnie – archaiškas, atgyvenusias, senamadiškas pažiūras ar tradicijas.
Nesidarykite sau priešų, lygioje vietoje įžūliai provokuodami. Kažkas jums pamelavo, ir toliau meluoja, kad esate nekenčiami ‘a priori’, ir meluoja saviškiai. Ir provokatorių ieškokite pirmiausia tarp savų. Savi suinteresuoti aktyvistai dažniau pakenkia, nei padeda. Nebent toks ir yra tikslas – agresyviai provokuoti, o po to skųstis ir vaidinti auką, kad būtų galima steigti N-tąją “žmogaus teisių” kontorą su nesibaigiančių pinigų kraneliu, šalia kitų žinomų ar nujaučiamų tikslų.
Būkim sąžiningi: esu tikras, kad provokatorių yra abiejose pusėse. Esu tikras ir tuo, kad yra dalis žmonių, kuriuos graužia neapykanta kitaip mąstančiam, su kitokiu požiūriu, kitokia orientacija. Bet esu visiškai tikras ir tuo, kad tai yra tik vienetiniai egzemplioriai, pavieniai atvejai, išimtys, kurių būna visada ir visur.
Dar daugiau. Aš turiu kaimyną, kuris “geria iš kibiro”. Mes puikiai sutariam, esam draugai. Mes nesikišam į viens kito gėrimo ypatumus ir būdus, nemokinam viens kito, nežeminam vienas kito, gerbiam vienas kito pasirinkimus, nesišaipom ir nesipykstam.
Atvirkščiai – mes pasiruošę padėti vienas kitam, ir padedam. Aš jį palaikau. Jei kas bandytų prie manęs jį užgaulioti ar skriausti, bėgčiau į pagalbą, ginčiau jį. Ir jis tai žino. Kaip ir aš žinau, kad jis padės man, jeigu man reikės. Lygiai taip pat pagelbėčiau kiekvienam, prieš tai neklausdamas, kaip ir iš ko jis geria vandenį, nes ar tai svarbu, jei žmogui reikia pagalbos?
Ar tu, radęs skersgatvyje leisgyvį žmogų, pirmiau jį apklaustum: kokios jo politinės pažiūros? Kokiai partijai priklauso? Ką mano apie ABCDEFG+ ir 72? Ir tik tada nuspręstum, ar kviesti greitąją, ar palikti jį mirčiai?
Juk pirmiausia – žmogus. Jo pasirinkimai, tikėjimas ar netikėjimas, gyvenimo būdas ar orientacija man gali nepatikti, gali nepatikti ir Dievui, bet tada tai tik jo ir Dievo reikalas ir jis atsiskaitys už viską prieš Kūrėją. Bet iki tol, kol jis nesikiša į mano ar mano šeimos gyvenimą, nekiša savo ideologijos, nebruka savo gyvenimo būdo, neprovokuoja – mes puikiai telpam vienas šalia kito.
Aš sakau “mes telpam”, nes dėl manęs iš tikrųjų telpam, skirtingai nuo tų, užsidėjusių rėmelį “Tilpsime visi”, bet pirmai progai pasitaikius, o ir be progos, darančių viską, kad tik netilptume. Juk matom, girdim, žinom. Ir jūs žinot, kad mes žinom, jog jūs žinot, kad mes žinom.
Turiu ir daugiau draugų ar pažįstamų, geriančių ne iš stiklinių, bet kažkaip niekada nė su vienu nebuvo jokių problemų ar nesutarimų. Niekada mūsų gėrimo skirtingi ypatumai netrukdė mums bendrauti.
Aš manau, netgi esu įsitikinęs, kad absoliučiai didžioji dauguma tautiečių turi tokį patį požiūrį.
Problemos prasideda tada, kai kažkas bando prievarta įkišti galvą į kibirą. Tuomet natūraliai ir instinktyviai įsijungia savigynos, išgyvenimo mechanizmai, o ginantis galima netyčia ir užgauti ar sužeisti. Nereiktų kaltinti žmogaus dėl to, kad jis norėjo tik gyventi, tik laisvai kvėpuoti.
Ir aš atsiprašau, jeigu vieną dieną, po daugybės bandymų priversti mane gerti iš kibiro, po daugybės murkdymų į vandenį aš pavargsiu. Pavargsiu tikėti gerais norais ir gražiais žodžiais. Pavargsiu pasitikėti. O pavargęs nebeturėsiu jėgų kažkam padėti, kai to tikrai reikės.
Nesakau, kad taip bus, bet dėl slegiančio melo, prievartos, manipuliacijų ir provokacijų žmogus gali pavargti, nusivilti ir nusisukti nuo visiškai nekalto, kuriam pagalba ypač reikalinga. Jeigu taip atsitiktų, žinokite, kad kalti dėl to bus provokatoriai, aktyvistai ir visas fanklubas, per prievartą kitiems brukantys savo įsitikinimus, gyvenimo būdą, “pažangią” ideologiją.
Daugelis pasiruošę padėti, ginti ir užtarti bet kurį, jei tik reikės. Tik palikit jiems jų stiklines, nemurkdykit į kibirą.
Leiskit kvėpuoti.
