„Homines historiarum ignari semper sunt pueri. Žmonės nusidavimų nepažinstantiejie vis yra vaikai.“ – Jonas Basanavičius
Dr. Jonas Basanavičius ir 1918 m. vasario 16 d. aktas žadino ir kėlė Lietuvių tautą savarankiškam gyvenimui savo valstybėje J. Basanvičius straipsnyje Priedėlis prie lietuviško klausimo (Apšvieta1892) iškėlė nepriklausomos Lietuvos idėją. Jis 1883 m. pradėjo leisti “Aušrą”, garsino lietuvių kalbą, tautosaką, istoriją, buvo Didžiojo Vilniaus seimo 1905 m. gruodžio 04–05 dienomis iniciatorius, vienas organizatorių ir pirmininkų.
Daug nuveikė gindamas lietuvių kalbą ir kultūrą nuo lenkinimo.Buvo Lietuvių konferencijos, vykusios 1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis Vilniuje pirmininkas. Joje buvo išrinkta Lietuvos Taryba. J. Basanavičius tapo Tarybos nariu, pirmininkavo jos 1918 m. vasario 16 d. posėdžiui, priėmusiam Vasario 16 Aktą. Vasario 16 d. Lietuva iš vargano valstiečių krašto pradėjo augti į europietišką valstybę, kurios istoriją sutrikdė sovietinė ir vokiškoji okupacijos. Vasario 16 dienos Lietuva gyvavo 22 metus ir 4 mėnesius.
Dr. J. Basanavičius buvo 1907 m. įkurtos Lietuvių mokslo draugijos, kuri vėliau tapo Lietuvos mokslų akademija, iniciatorius, steigėjas ir pirmininkas iki mirties.
Basanavičius rašė: „Lietuvos dvasė per tiek šimtų metų neprieteliška ranka gesinta šiandien didei sunykus! Vislab, kas buvo lietuviška, per ilgus metus, buvo rūpinama išnaikinti, iš šaknų išrauti! Jei dar nepasisekė mūsų mylimą ir puikią kalbą drauge mums su liežuviu išplėšti, tai pasisekė piktžolių sėklas visuose Lietuvos kampuose išbarstyti, o tai nenaudėlės, žiūrėk, kaip išbujojo!..“ (Merkys Vytautas Jonas Basanavičius – Aušros kūrėjas)
Plk. Kazys Škirpa ir 1941 m. birželio 23 d. sukilimas skelbė Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. 1918 m. K. Škirpa tapo pirmu Lietuvos kariuomenės savanoriu, o 1919 m.sausio 1 d. vadovavo būriui savanorių iškeliant lietuvišką trispalvę Vilniuje Gedimino pilies bokšte. 1919 m. kovą jam buvo įsakyta suformuoti atskirą Lietuvos kariuomenės batalioną, kuris išaugo į 5-tą pėstininkų pulka.
Su šiuo pulku K. Škirpa kovėsi visuose nepriklausomybės frontuose – su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. 1920–21 buvo Steigiamojo Seimo narys,o 1925 m. baigė Belgijos karo akademiją ir tapo Generalinio štabo Antrojo skyriaus viršininkas, 1926 m. jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis ir buvo paskirtas Vyriausiojo kariuomenės štabo viršininku. Pradėjo pertvarkyti kariuomenę, parengė mobilizacijos planą. Nuo 1927 m. dirbo diplomatinį darbą Vokietijoje, Tautų Sąjungoje ir Lenkijoje. K. Škirpa pirmasis iš Lietuvos diplomatų įteikė protesto notą Vokietijos užsienio reikalų ministerijai prieš Sovietų Rusijos įvykdytą agresiją prieš Lietuvą.
1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne kartu su kitais 25 asmenimis pasirašė Lietuvių aktyvistų fronto Steigiamąjį aktą, buvo išrinktas organizacijos vadu. Kartu su Vilniaus LAF ir Kauno LAF siekė sutelkti lietuvių tautos jėgas kovai dėl Lietuvos išlaisvinimo, rengė sukilimą. Birželio sukilėliams užėmus Kauną K. Škirpa buvo išrinktas Lietuvos laikinosios vyriausybės ministru pirmininku, bet vokiečių sulaikytas Berlyne šių pareigų eiti negalėjo.
Lietuvos nepriklausomybės atstatymas buvo iššūkis mestas vokiečiams. Okupacinė vokiečių valdžia ribojo Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklą. Laikinoji Vyriausybė konstatavo, kad jos veikimas yra sustabdomas prieš jos ir prieš lietuvių tautos valią. Tokiu savo nusistatymo formulavimu Laikinoji Vyriausybė pažymėjo, kad ji nelaiko savęs likviduota nei likvidavusis, sukilimo jai skirto uždavinio nelaiko baigtu. Birželio 23 dienos Lietuva gyvavo šešias savaites.
Karui einant į pabaigą K. Škirpa parengė memorandumą, kuriuo Vokietijai siūlė Lietuvos valdymą perleisti lietuvių vyriausybei. Atsakant į tai, 1944 m. birželio 14 d. jis buvo suimtas ir nusiųstas į SS koncentracijos stovyklą Godesberge. K. Škirpa Lietuvos aktyvistų fronto programiniame dokumente rašė:
„Tikslas, kurį, netekus valstybinės nepriklausomybės, visi lietuviai, ištikimi Tėvynei Lietuvai, turi savo galvose ir nešioja savo širdyse, yra savaime aiškus: laisvos nepriklausomos valstybės atstatymas. <…> Valstybė savaime nėra joks idealas. Ji yra tik priemonė tautos gerovei kelti ir jos tautinei kultūrai vystyti. Esamomis tarptautinėmis ir socialinėmis sąlygomis valstybė yra galingiausia ir didžiausia organizacija patikrinti ir įgalinti minėtų tikslų siekimą. Todėl kiekviena tauta stengiasi turėti savo valstybę, o jos netekusi – kovoja, nesigailėdama didžiausių aukų už jos atstatymą.“ (Škirpa Kazys. Platformos metmenys. Sukilimas. Vilnius: Žara, 2020, psl. 145-150.)
Prof. Vytautas Landsbergis ir Sąjūdis atvedė Lietuvą į Kovo 11. 1989 metų rugpjūčio 23 d. Baltijos kelias vedė į dainuojančią revoliuciją. Vytautas Landsbergis – Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininkas, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas – Lietuvos aukščiausias pareigūnas. Jis pirmininkavo Aukščiausiosios Tarybos posėdžiui, priėmusiam Kovo 11 Aktą, kuriuo atkurta Lietuvos nepriklausomybė.
Po to didžąja dalimi jo valia buvo atlaikyta 1990 metų ekonominė blokada ir 1991 metų ginkluota agresija, pasiektas susitarimas, kad iš Lietuvos būtų išvesti Rusijos kariniai daliniai. 1991 m. liepos 7 d. V. Landsbergis su Rusijos Federacijos prezidentu B. Jelcinu pasirašė Lietuvos ir Rusijos Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartį, kuria Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę pagal 1990 m. kovo 3 d. aktus. V. Landsbergis dirbo Seime, Europos parlamente, rašė ir leido knygas, minėjo Lietuvai svarbias datas ir žmones.
Be nepriklausomybės siekių ir darbų V. Landsbergis daug nuveikė kaip meno, muzikos ir kultūros istorikas, M. K. Čiurlionio kūrybos tyrinėtojas ir garsintojas, pripažintas Lojolos universiteto Čikagoje teisės garbės daktaru, nominuotas Jeilio universiteto teisės daktaru, Vytauto Didžiojo universiteto Kaune filosofijos garbės daktaru, Ogdeno Weberio universiteto JAV humanitarinių mokslų daktaru.
V. Landsbergio žodžiai: „Kai skaitom apie Sąjūdį, kad ėjom, atėjom į Kovą, tai ir supraskim, kad Birželis buvo pradžia neįtikėtinai ilgo ir baisaus kelio į kovo 11-ąją. Čia mūsų atgimimas ir susipratimas. Tik senasis okupantas, nenorėjęs taikos ir nuodėmių prisipažinimo, tebegrūmoja. Jo ginklas – melas. Šviesus protas ir ištikima širdis tebūnie mūsų ginklas. Neapykantos apaštalai, kurie išduoda laisvės kovą, teputoja putinijoje. Lietuva gyvens.“ (Landsbergis Vytautas. Teisė sukilti, valia sukilti. Birželis kvietė į Kovą. Vilnius: Žara, 2021, psl. 22.)
Ar neteks skaičiuoti kiek metų ir mėnesių gyvavo Kovo 11-os respublika?
Tai priklausys nuo to kiek bus:
– basanavičių, kurie švies visuomenę, saugos kalbą, gaivins istoriją, ugdys patriotizmą;
– škirpų, kurie tarnaus kaip pirmieji savanoriai, kovos kaip birželio sukilėliai, priešinsis kaip pokario partizanai, stovės tvirtai kaip sausio 13-osios gynėjai;
-landsbergių, kurie ves per kylančią audrą.
Su Vasario 16!
