Naujausiame „Artumos“ žurnalo numeryje paskelbtas straipsnis „Nei tarp sienų, nei miške arba prie Jokūbo šulinio“. Autorius – Frater Leo (likau nesupratusi, „Frater“ – pavardė, ar tiesiog į lietuvių kalbą neišverstas lotyniškas žodis reikšme „brolis“?). Versta iš teksto, paskelbto 1972 m.
Autorius pasakoja, kaip nuvykęs į Izraelį, prie Jokūbo šulinio įsivaizdavo Jėzaus pokalbį su samariete, atėjusia prie šulinio pasisemti vandens. Moteris klausinėjo Jėzaus, kur geriausia melstis Dievui. Jėzus jai atsakęs: „Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje…. kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa“ (Jn 4, 21-23).
Toliau Frater Leo komentuoja šį pokalbį: “Bažnyčios ir šventyklos tėra tam tikros kultūros paminklai. Jos yra maldos ir tikėjimo „lervos‘ ir „mumijos“. Tikėjimui jos turi tik tokią pat vertę kaip statulos ir paveikslai muziejuose. Senosios bažnyčios ir jų įranga krikščionį domina tik minimaliai.“
Prisipažinsiu, jog iš pradžių bažnyčių ir šventyklų sulyginimas su „lervomis“ ir „mumijomis“ ne tik nustebino, bet ir papiktino. Tiesa, kai perskaičiau tolesnius autoriaus samprotavimus, jau atlaidžiau nurašiau tokį kategoriškumą autoriaus jaunatviškam radikalumui bei jo pastangoms kažką įtikinti, kad neteisinga yra užkrauti kunigams, klebonams rūpintis bažnyčių pastatų remontais ir restauracija; esą, tai – valstybės reikalas.
Negvildensiu klausimo, kas turėtų rūpintis kulto pastatų būkle, valstybė ar tikinčiųjų bendruomenė su kunigais, nes galima rasti rimtų argumentų tiek vienai, tiek ir kitai nuomonei pagrįsti. Man labiau rūpi, kodėl „Artumos“ redkolegija nutarė supažindinti Lietuvos skaitytojus-katalikus su nuomone, kad jų godojamos bažnyčios tėra tik „mumijos“ ir tikėjimui jos tiek pat vertingos, kiek ir muziejuose iškabinti paveikslai.
[Beje, „Artumoje“ išsakomos mintys man jau ne pirmą kartą kelia nusistebėjimą, ir aš net mėginau pasidalinti savo pastabomis su žurnalo redaktoriumi, bet atsakymas užgesino bet kokį norą toliau bendrauti su redakcija].
Taigi, grįžtu prie klausimo, ar tikrai bažnyčios, kurias įpratome vadinti Dievo ir tikinčiųjų susitikimo namais, maldos namais, šiandien tikėjimui ir tikintiesiems yra tik yra nieko verti, o pasauliečiams – daugiau ar mažiau vykę architektūros paminklai?
Prisimenu, 2012 metais pasirodė graži knyga „Vilniaus šventovės“ su įspūdingu autorių, Ginos Viliūnienės ir Raimondo Urbakavičiaus, pristatymu: „Šventovės – tai miesto dvasia. Jų įmelsta erdvė kupina tikėjimo, meilės ir vilties. Šventovių radimasis, gyvavimas, kaita, jų likimai neatsiejamai susipynę su paties Vilniaus istorija. Mūro sienose ir skliautuose, šventuose paveiksluose ir ikonose glūdi amžių atmintis. Čia meldėsi ir karaliai, ir elgetos. Čia buvo palaiminti išėję į karus, sukilimus ir nebegrįžę. Šventoves niokojo ugnis, laikas ir užkariautojai, bet jos išliko.
Šioje knygoje surinkome visų Vilniaus šventovių istorijas – ilgas ir vos prasidėjusias. Tiek fotografijomis, tiek pasakojimais mėginome atkurti šventovių likimus, pasekti legendas, prisiminti kūrėjus ir mecenatus, pavaizduoti jų praeitį ir dabartį. Paliudyti Vilniaus didybę ir tikėjimo galią“.
Stipru, ar ne? Ir juk rašė ne kunigai, ne vienuoliai, o kaip jautriai įvertino tų „šventovių“ reikšmę tikėjimui, tikintiesiems, perdavinėjusiems savąjį tikėjimą iš kartos į kartą!
Turime ir ne vieno dvasininko pasisakymą apie tai, kad pastatas ar kita vieta kurioje iš kartos į kartą žmonės meldėsi Dievui, nėra tik tuščia vieta, kuri nieko nereiškia tikėjimui.
Kunigas Ričardas Doveika, kalbėdamas apie vienuolynus, pabrėžė, kad „ vienuolynas – rami aplinka, įmelsta erdvė, dieviškumu alsuojanti vieta, kur lengviau susikaupti, įsigilinti į save“.
Panašiai įmelstą erdvę apibūdina kunigas Valerijus Rudzinskas, Pilnų namų bendruomenės Panaros kaime netoli Merkinės įkūrėjas.
Paklaustas, kodėl buvo pasirinkta būtent šita vieta, kunigas paaiškino: “Kad įsikūrėme Panaroje, atsitiktinumas. Tiesiog atsirado proga čia įsigyti nuosavybės. Vieta nuostabi. Ne tik graži – tai jau įmelsta, palaiminta Dievo traukos vieta“
Žurnalistui pasidomėjus, ką reiškia „įmelsta“ atsakė: „Čia kuriasi vienuolynas. Kiekvieną dieną kalbamos maldos, liturginės valandos. Kasdien laikomos mišios, atliekamos įvairios kitos pamaldumo praktikos. Po sekmadienio mišių vyksta vidinio išgydymo ir išlaisvinimo apeigos. Tokios vietos tiesiog prisodrinamos maldų, pati erdvė sutelkia jų energiją, palaimą, jėgą. Ten, kur tvyro tokia dvasia, žmogus patiria giluminį suraminimą, kitaip tariant, Šventosios Dvasios artumą“.
Mano širdį stipriausiai suvirpino žodžiai: ĮMELSTA ERDVĖ. Nes jie man – ne vien gražus epitetas, bet ir dvasiškai, ir fiziškai išjausta realybė.
Atsitiko tai 1991 m. sausio pabaigoje, praėjus dviem savaitėms po tragiškosios Sausio 13-sios.
Tuometinio Švietimo ministro Dariaus Kuolio iniciatyva pasitarimui į Vilnių buvo sukviesti Rygos, Talino, Maskvos ir Sankt Peterburgo (tuomet dar Leningrado) intelektualai. Aukščiausios Tarybos rūmus dar tebesupo gelžbetonio blokų „tvora‘. Praėjimui iš prospekto į aikštę buvo paliktas siaurutis praėjimas, praktiškai – plyšys, pro kurį apkūnesniems reikėjo bruktis šonu. Aš kaip „saviškė“ (mat, prie AT rūmų ir kitų vietų Vilniuje su draugais iš Leningrado buvau praleidusi visą Sausio 13-sios naktį) ryžtingai rodžiau kelią, ėjau pirma. Tad pirmoji iš to plyšio išlindau į aikštę ir… atšokau. Fiziškai pajutau, kaip kažkokios nematomos energijos, lyg sutirštėjusio oro banga apsupo, apgaubė mane, ir pojūtis buvo toks stiprus, kad iš netikėtumo aš net susvyravau. Bet tuoj vadinamasis „sveikas protas“ ėmė šaipytis iš manęs, įtikinėdamas, kad man tik pasivaideno, kad mane tik atsivijo neišblėsę anos nakties prisiminimai.
Pasitraukiau į šoną ir ėmiau stebėti kitus įeinančius, stengdamasi įžiūrėti kokias nors jų reakcijas. Ir… ne aš „įžiūrėjau“, o mane „įžiūrėjo“ maskvietis profesorius Sergejus Averincevas. Jis labai susijaudinęs priėjo prie manęs ir ėmė klausinėti: „И вы тоже? Вы тоже почувствовали ЭТО?“ („Jūs irgi? Jūs irgi pajutote TAI“?).
„Tai“ mudviem buvo kažkas, ką būtų galima pavadinti „įmelstos erdvės“ potyriu. O prie AT rūmų juk buvo melstasi daug ir su neeiliniu įsijautimu į maldą!
Beje, Sergejus Averincevas, rusų kultūros filosofas, antikos ir vidurinių amžių literatūros ir kultūros, 20 a. rusų filosofijos, krikščionybės istorijos tyrinėtojas nebuvo eilinis intelektualas-profesorius, apie antiką ir Bizantiją kūrinių autorius. Visoje Maskvoje jis garsėjo kaip giliai ir ATVIRAI tikintis žmogus. Jis drąsiai viešai žegnodavosi, praeidamas ar pravažiuodamas pro kiekvieną cerkvę, be daugelio kitų vertimų išvertė ir Biblijos Jobo knygą, dėl religinių įsitikinimų atsisakė stoti į komunistų partiją. Bet tiek savo žmogiškosiomis savybėmis, tiek moksliniais darbais jau buvo pelnęs tokį didžiulį autoritetą Maskvoje, kad valdžia nesiryžo jam taikyti kokių nors represijų, tik neišleisdavo jo į užsienio mokslo centrus, net ir tuos, kurių garbės nariu jis buvo pripažintas. O kai į valdžią atėjo Borisas Jelcinas, S. Averincevui buvo suteiktas akademiko laipsnis. Mes su juo jau buvom pažįstami iš anksčiau, tad su manim profesorius nesivaržė atvirauti.
Taigi, ĮMELSTA erdvė gali būti ir uždaroje patalpoje, pavyzdžiui, bažnyčiose ar koplyčiose, ir atviroje vietovėje, lauke, miškelyje.
Ir kaip po tokių pasisakymų, po tokių potyrių galima kalbėti, kad bažnyčios, bendrų maldų vieta tikėjimui nieko nereiškia?!
Na, gal kažkur Vakarų Europoje, kur visuomenės sekuliarėjimas prasidėjo anksčiau, nei Lietuvoje ir įgavo kur kas platesnį mastą, iš kai kurių bažnyčių įmelstumas galėjo kiek išsivėdėti, jo poveikis žmonėms galėjo susilpnėti, o tradicijų reikšmės, vertės nebepripažįstančiam storaodžiui jaunimui jis gal ir visai nebejuntamas, nebesuprantamas? Visko gi būna…
Bet kam, sakykite, čia, Lietuvoje, reikia dirbtinai skubinti sekuliarėjimą, skleidžiant jį per katalikišką žiniasklaidą?
Atsakymą, regis, radau šiuose kunigo R. Doveikos žodžiuose: „… į svarbiausias vertybes kėsinasi tamsa…“.
Liūdna, kai tamsa ima gaubti krikščioniškąją Lietuvos visuomenę. Juk ji, pavyzdžiui, nebežino, kas yra šeima, ir prašo Konstitucinio Teismo išaiškinimo. Dar liūdniau, jei prie tamsos platinimo prisidėtų ir krikščioniškos (?) minties leidiniai…
