Džiugių ir viltingų Kristaus Prisikėlimo švenčių visiems nuoširdžiai palinkėjo ir Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Savo sveikinimą jis pradėjo prisimindamas kardinolą Vincentą Sladkevičių: „Savo herbe jis įrašė: „Viešpatie, padaryk mane gerumo ženklu”. Tokiu gerumo ženklu Lietuvai šiandien suspindo prieš kurį laiką Gyčio Padegimo režisuota ir Šiaulių dramos teatre pastatyta Augustino Strindbergo dviejų dalių drama „Velykos”. Kaip sakė režisierius, spektaklis iš tiesų „ekologiškas”, be „sintetikos”. Pridurčiau, jog ši drama iš tiesų spinduliuoja tyrumu ir minties gilumu. Aktoriai gvildena moralines dorybes ir primena, jog tikėjimas, viltis ir meilė niekur nepradingo”.
Vėliau vyskupas tęsia: „Moralės įstatymas tebėra svarbiausias kelias, vedantis į Dievą. Pavasaris žengia per Lietuvą, tačiau tarp žmonių jaučiamas atšalimas. Nemokame bendrauti. Šiais metais jau nužudyta 14 žmonių, daug smurto neteisybių ir grubių bei įžeidžiančių žodžių, sprendžiant įvairias problemas. Ne kartą pajuntame, jog Kristus mumyse yra miręs, o gal Jį iš mūsų atėmė pasaulio vilionės, mūsų aistros, alkoholis, narkotikai, o gal klaidinančios nuomonės ir filosofijos?”
Įsileiskime į savo širdis ir šeimas Prisikėlusį Kristų, kuris mums neša ramybę ir sugyvenimą, džiaugsmą ir paguodą, stiprybę ir viltį.
„Žvelkime, – ragino ganytojas, – į Prisikėlusį Kristų, kuris mums visiems sako: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius” (Jn 11,25-26). „Ar tai tiki?”, – Mirties Nugalėtojas Kristus šiandien klausia kiekvieno žemės keleivio. Į šį klausimą mes turime atsakyti tvirtu tikėjimu ir pasitikėjimu. Kartu su apaštalu Petru ištardami: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius” (Jn 6,68). Tvirtai tikėdami ir pasitikėdami Prisikėlusiu Kristumi, mes žinome, jog Jis mus prikels paskutiniąją dieną (plg. Jn 6,40)”.
Savo sveikinimą vyskupas baigia tokiais žodžiais: „Brangūs broliai ir seserys, šiandien žmonės bijo netekti darbo, bijo susirgti, bijo kančios ir nežinios, kuri ilgą laiką vargina žmoniją. Tačiau, brangieji, labiausiai turime bijoti netekti Jėzaus, netekti amžinybės, prarasti tikėjimą ir pasitikėjimą Prisikėlusiu Kristumi. Šalinkime iš savo gyvenimo kelio visa kas trukdo gyventi vienybėje su Dievu ir drumsčia mūsų sąžinę bei jausmus. Įsileiskime į savo širdis ir šeimas Prisikėlusį Kristų, kuris mums neša ramybę ir sugyvenimą, džiaugsmą ir paguodą, stiprybę ir viltį. Ir su apaštalu Pauliumi tarkime: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina” (Fil 4,13)”.
