Adventas – liturginis laikotarpis skirtas pasirengti Kalėdoms – Dievo Sūnaus atėjimui tarp žmonių atminti. Kartu tai ir laikas, kai atmenant pirmąjį Kristaus atėjimą, esame nuteikiami laukti antrojo jo atėjimo laikų pabaigoje. Vakarų apeigų krikščionims jis – ir naujų liturginių metų pradžia. Adventas kyla iš lotyniškojo adventus, reiškiančio atėjimas, nors labiau yra paplitusi laukimo samprata.
Pirmą kartą Kalėdos Romoje buvo švęstos 336 m. Nuo IV a. pabaigos Galijoje ir Ispanijoje adventu rengiamasi Kalėdoms, o Romoje – tik nuo VI a. Adventas nuo pat jo šventimo pradžios tampa panašiu į gavėnią. Iš tiesų, nuo pat šventės pradžios, Kalėdos suvoktos kaip Kristaus prisikėlimo šventimas dieną, kai minimas jo gimimas. 380 m. Saragosos susirinkimas nurodo tikintiesiems dalyvauti bendruomenių sueigose kasdien nuo gruodžio 17 iki sausio 6 d. Iš VI a. šaltinių žinome, kad buvo nustatytos šešios savaitės, skirtos ruoštis Kalėdoms; panašiai kaip gavėnioje, numatytos pasninko dienos. Šis laikotarpis buvo vadintas “Šv. Martyno gavėnia”, kadangi prasidėdavo lapkričio 11- osios. pasninku.
Šiandien advento laikas pradedamas Pirmąja sekmadienio Vakarine.
Šiandien advento laikas pradedamas Pirmąja sekmadienio Vakarine ir baigiasi prieš Pirmąją Kalėdų Vakarinę (Vakarinė – Valandų liturgijos dalis, visų krikščionių atliekama kiekvieną vakarą. Sekmadieniai ir iškilmės turi dvi Vakarines, pirmoji – išvakarėse), ir turi du Dievo žodžio įkvėptus kelius – sekmadienių ir šiokiadienių. Nepamirština, kad pirmoji ir svarbiausia krikščionio kasdienė malda – Dievo žodžio svarstymas.
Advento sekmadienių Dievo žodžio liturgija pateikia svarbias temas: pirmąjį sekmadienį apmąsto Viešpateis atėjimą laikų pabaigoje, Jono Krikštytojo (antrąjį ir trečiąjį), ketvirtąjį – įvykius prieš Jėzaus Gimimą. Senojo Testamento skaitiniai dažniausiai imami iš Izaijo pranašysčių apie Mesiją ir jo laikus. Apaštalo laiškuose vyrauja šiam laikotarpiui reikšmingi raginimai.
