Nauja disidentės sesers Gerardos Elenos Šuliauskaitės autobiografinė knyga „Kai nugali baimę“
Krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondas „Donum“ išleido jau trečiąją serijos „Pergalės ženklas“ knygą sesers Gerardos Šuliauskaitės „Kai nugali baimę“. Ši knygų serija skirta 1940–1990 m. Lietuvos istorijai ir Nepriklausomybės kovai atminti, pristato neginkluoto pasipriešinimo herojus, visomis išgalėmis kovojusius prieš totalitarinio blogio apraiškas ir siekusius atkurti Lietuvos laisvę.Pirmoji šios serijos knyga, išleista 2023 m., yra F. N. Sadūnaitės „Skubėkime daryti gera“, antroji – išleista 2024 metais P. Plumpos „Kelionė į gyvenimą“. Dalis kiekvienos knygos tiražo, fondo „Donum“ iniciatyva, yra dovanojama visoms Lietuvos viešosios ir mokyklų bibliotekoms, tokiu būdu siekiant ugdyti jaunimo ir plačiosios visuomenės pilietinį sąmoningumą.
Knyga „Kai nugali baimę“ sudaryta iš pokalbių su Elena Šuliauskaite – seserimi Gerarda. Tai yra atsiminimai apie tikėjimo ir tautiškumo pamokas vaikystėje, psichologijos ir lietuvių kalbos studijas Vilniuje, dalyvavimą bažnyčios gyvenime. Atrodo, kad viskas ją vedė link labai svarbios misijos, kurią ji kukliai vadina „menku pasitarnavimu“, leidžiant „LKB kroniką“. Nuo 1975-ųjų sesuo Gerarda tapo labai artima kunigo Sigito Tamkevičiaus bendradarbe redaguojant „LKB kroniką“, o vėliau, po jo suėmimo, ir viena iš keturių seserų, stojusių prie „LKB kronikos“ rengimo vairo. Tai yra moteris, kuri kartais likdavo šešėlyje, nes, atrodytų, ji tik perspausdina gautą informaciją ar ištaiso lietuvių kalbos klaidas, bet per jos rankas perėjo dauguma „LKB kronikos“ numerių.
Kai sesuo Gerarda ima pasakoti, kaip Simne, žaliame namelyje prie ežero, spausdindavo slaptą „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, visi pašnekovai nuščiūva ir nedidukėje moterėlėje, kuri labiau primena močiutę, negu tautos didvyrį, išvysta trisdešimtmetę, kasdien besigrūmusią su baime dėl tiesos žodžio.
Kviečiame skaityti G. E. Šuliauskaitės knygos ištrauką
Papasakokite apie savo vaikystę, šeimą…
Gimiau 1932 m. gruodžio 30 dieną. Kunigas sako tėvams: „Rašykime sausio 1 dieną, nes mergaitei visi metai užsideda dėl vienos dienos.“ O tėvelis sako: „Ne, kaip gimė, tegul taip ir būna.“ Jokio melo. Gimiau Suvalkijoje, Marijampolės apskrityje Stuomenų kaime. Šeimoje buvome trys dukros: vyriausia sesuo Julytė (Julija Litvinaitienė) tapo mokytoja, gyveno Kazlų Rūdoje, pas ją ir mūsų tėvai baigė gyvenimą. Vidurinė sesuo Marytė (Marija Marcinkevičienė) buvo paprasta, labai gera moteris, ištekėjusi persikėlė į Marijampolę, dirbo darželyje auklyte. Važiuodama į Kybartus, iššokdavau Marijampolėje iš autobuso, aplankydavau seserį ir toliau keliaudavau. Vieną kartą nuvažiavau į Kazlų Rūdą, tėvelis sako: „Aš galvojau, gal tu kalėjime kur nors.“ Žmogus bastosi po visą Lietuvą, niekur nedirba, tai ko iš tokio galima tikėtis. Jie, ačiū Dievui, netardė manęs, kodėl aš nedirbu, kodėl kažkur važinėju, iš ko gyvenu… Niekada netardė. Visada mielai priimdavo. Aš jiems dėkojau, kad nekankino manęs su savo klausimais. Ryšiai su seserim buvo labai šilti. Vyriausia sesuo Julija buvo lietuvių kalbos mokytoja, domėjosi tautos reikalais ir tradicijomis. Aišku, atvažiuodavo pas mane į Vilnių, aš pas jas. Kai mes gyvenome Kazimiere[1], mano giminės atveždavo bulvių ar kokių daržovių, aplankydavo dažniau, bet tai jau buvo Nepriklausomybės metais. Vieną kartą dukterėčia sako: „Va, mūsų pareiga rudenį nuvežti Elenutei duoklę.“ (Juokiasi – red. pastaba). Jie visada norėjo mums padėti. Mūsų tėvelis – Juozas Šuliauskas – aštuoniolikos metų būdamas išėjo savanoriu į Nepriklausomos Lietuvos kariuomenę. Tuomet einančius į savanorius bolševikai, bermontininkai gąsdindavo, sakydavo, kad iššaudys visą šeimą. Todėl visi labai bijojo išleisti vaikus. Tėvelis naktį slapta pabėgo iš namų. Gal 50 kilometrų nuėjo pėsčiomis į savanorių priėmimo punktą Kaune. Aišku, nei pinigų, nei maisto negalėjo paimti, negi vogsi. Išėjo iš savo namų slapta, kaip stovi. Kai Kaune pasakė, kiek jam metų, gavo atsakymą: „Per jaunas.“ Tada nuėjo į kitą komendantūrą. Kur jam dingti? Tais laikais jauni žmonės neturėjo dokumentų, pasakė kitus metus ir priėmė. Kadangi jis buvo baigęs caro mokyklą, mokėjo rašyti rusiškai ir lietuviškai, jį paliko dirbti raštinėje. Jis niekada neabejojo, kad reikia kovoti už laisvę. Vieną kartą paklausiau: „Tėveli, ar tu nebijojai eiti? Juk galėjai žūti!“ Jis net įsižeidė, kad aš taip suabejojau! Sako: „Taigi mes Lietuvą gynėme!“ Tėvelis buvo kaimo seniūnas, gerbiamas žmogus. Šeštadieniais sėsdavo ant arklio, nujodavo į valsčių paimti laikraščių visiems, kurie buvo užsisakę. Vyrai susirinkdavo šeštadienio vakarą pas mus į trobą, tėvelis aiškina, pasakoja, politikuoja. Jis labai mėgo skaityti. Mamytė – Ieva Listapeckaitė-Šuliauskienė – nebuvo baigusi net pradžios mokyklos, nemokėjo skaityti, bet buvo be galo gera, rūpestinga, kaip bitelė darbšti, dora Lietuvos moteris. Kai mane išmetė iš instituto, ji sužinojo, iš karto viską metusi atlėkė: „Kas čia dedasi?“ O aš, kol neįsidarbinau, nepranešiau šeimai, kad nebestudijuoju Vilniaus pedagoginiame institute… Galvoju: kam čia dabar gąsdinti tėvelius. Mama parodė geriausią pavyzdį, kaip reikia aukotis, ji niekada nesiskundė: „Oi, kaip man sunku.“ Sakydavo, kad sveikata šlubuoja, bet, kad dejuotų, skųstųsi, niekada negirdėjau. Žmonės kaime dirbo labai sunkiai, suvargdavo, sirgdavo. Anūkėlė (tada dar buvo mažiukė) sakydavo: „Mūsų močiutė, tai greitutė.“ Ji vis ėjo, dirbo nesustodama.
(…)
Ar nebaisiu buvo spausdinti Kybartuose, pačioje klebonijoje?
Jau po 1980 m. tėvą Sigitą nuolatos sekė. Stovi mašina visiškai netoli, o mes klebonijoje pyškiname mašinėle. Ateina tėvas Sigitas iš bažnyčios ir šaukia: „Virga, ar jau baigi spausdinti pamokslą?“ Nes pasiklausydavo tai tikrai. Aš, aišku, nieko nesakau, nes negaliu kalbėti, nepažįstamas balsas iš karto pasigirs. Kartą tėvas Sigitas sakė: „Kol išeina „LKB kronika“, tai biskį nervų kainuoja.“ Išeini į bažnyčia ir nežinai, ką rasi sugrįžęs. Gal čia jau viskas iškrėsta. Saugumas nesitikėjo, kad jiems po nosimi spausdina „LKB kroniką“, atrodė pernelyg akiplėšiška. Dievas saugojo – ten mūsų nesusekė. Vieną kartą Nijolė[2] ir Bena[3] tvarkė „LKB kronikos“ archyvą. Žiūri, ateina būrys vyrų. Aišku, krata jau dabar (sako per sukastus dantis – red. pastaba), o jos dirbo visą savaitę. Ką jos paruošė per visą savaitę, visus tuos popierius greitai į rūsį ir į ugnį. O pasirodo, kad ten buvo čigonai, jie atėjo tartis su klebonu dėl laidotuvių. Kitą kartą tėvas Sigitas grįžo iš bažnyčios per verandą ir paskubomis įeidamas pamiršo užrakinti duris. Mes su Nijole susėdusios tvarkome tekstus. Nuėjau aš į slėptuvę toje verandoje paimti medžiagos. Ji buvo iškalta lentukėmis, ištrauki vinukę (ten tik dėl formos įkišta ta vinukė) po langu, tą lentukę pasuki į šoną ir slėptuvė. Ten tarp lentelių sienos ir sienojų yra tarpas, į tą tarpą prikišta visokių spausdinių. Viskas tiesiai prieš duris. Aš nuėjau, pasiėmiau atsinešusi sakau: „Gal reikia uždaryti?“ „Ai, ne, – sako – mes greitai.“ Staiga įeina čigonai. Nemažai gyveno jų aplinkui Kybartus! Kunigas Sigitas pašoko, kaip nuplikytas: „Ko norite?“ Kai jie išėjo, kunigas sako: „Jeigu jie dabar nueis į miliciją ir pasakys, ką matė, mes žuvę (taigi matosi, kad čia popieriai, padaryta skylė ir slėptuvė). Jie tai gudrūs, jeigu panorės pinigėlių, tai gaus kaip reikiant už tokį pranešimą.“ Ilgai nerimavome: ateis ar neateis pas mus milicija. Įdomiausia, kad toje klebonijoje negali kalbėti. Užrašai, ką nori pasakyti, ant lentelės, o Nijolė ima ir susijuokia. Sigitas tik pagrasina: „Gausi septynerius metus, tada nesijuoksi šitaip!“ (Pašnibždom – red. pastaba). Jos labai skardus balsas, tikrai aparatūra tą juoką užfiksuotų! Saugumiečių „štabas“ buvo kaimyniniame name, o klebonijoje tikrai buvo suslėpę blakių. Dievas mažiukus, kurie pasitiki Juo, visada saugo. Niekas neįvyksta be Dievo valios. Kartais mes norime pasirodyti didvyriais ir viską užglostome, nepasakome, kaip kentėjome. Nepasakydami, kaip buvo kankinami žmonės, mes nedemaskuojame tiesos apie kalėjimus, apie kankinimus. Kai Nijolė vis juokiasi ir sako, kaip perėjo kalėjimus, tai neįtikina. O kodėl nepasako, kad kalėjime numetė 20 kilogramų svorio? Kodėl nepasakojame, kaip žmones bandė palaužti, kokios mintys jiems kildavo ir visgi kaip atlaikydavo kankinami
(…)
Bijojote? Ar niekada nekilo mintis atsitraukti?
Bijojau, bet niekada nekilo mintis trauktis. Čia Dievo malonė… Kunigas Sigitas sakydavo, kad, važiuodama spausdinti „LKB kroniką“, turiu apsirengti kaip į kalėjimą, kad nebūtų sagų, jas iškerpa dar areštinėje, jog nebandytum nusižudyti; turiu pasiimti 50 rublių ir pasą. Kad baigsis viskas kalėjime, aš net neabejojau, tik nežinia, kada. Prošvaisčių nesimatė. Pamenu, kai spausdinome „Aušrą“, buvo toks Maironio eilėraštis: „Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris/ Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,/ Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis/ Ar jiems besuprantamos bus? /Ką mums žada rytojus?.. Tikėk, jei gali! / Nes ir kaip begyvent ir kentėt be vilties?“ Spausdinu ir atrodo, kad Maironis man kalba, kad aš jį taip suprantu, ašaros byra ant klaviatūros: be ryto naktis. Bet reikia dirbti, reikia gelbėti Lietuvą. Gal toje naktyje ims švisti aušra. Ir vis tiek, nors į kalėjimus sodino, bet mačiau, kaip dvasia kyla, žmonės nepasiduoda, nesugniuždyti. Tada lengviau aukotis, nes yra prasmė. Pamenu, buvau Simne, vėlyvas ruduo, medžiai ošia. Spausdinau iki vėlyvo vakaro, paskui atsigulu ir galvoju: aš tokia lepšė, jeigu kalėjimas, ar neišduosiu. Pasidarė neramu, kad galiu išduoti. Paskui pradėjau melstis gulėdama ir galvoju, kad tiems, kurie nebijo, tai mažiau nuopelnų, o aš kadangi labai bijau, tai turiu, ką aukoti. Aš aukojau tą baimę už Bažnyčią, už tautą. Dievas vargo turėjo su manimi, nes aš bailė buvau. Jis žino, kad aš bailė, tai ir apsaugojo mane nuo kalėjimo. Būdavo, Julytė peržegnoja, pabučiuoja į kaktą ir sako: dabar važiuok.
[1] Seserų Eucharistiečių bendruomenėje šalia šv. Kazimiero bažnyčios Vilniuje.
[2] Nijolė Sadūnaitė
[3] Bernadeta Mališkaitė
