Šventosios Dvasios nužengimas ant Marijos ir apaštalų pakeitė ne tik mokinių gyvenimą. Gimsta krikščionių bendruomenė, vadovaujama Dievo per Šventąją Dvasią. Šventoji Dvasia ragina skelbti ir liudyti. Dar ir šiandien Bažnyčia gyvena palaikoma paties Dievo.
Antrojoje savo knygoje, žinomoje kaip Apaštalų darbai, evangelistas Lukas atkuria Bažnyčios gimimo ir augimo istoriją nuo Jeruzalės iki žemės pakraščių. Viso Teofiliui („mylinčiam Dievą“) skirto Luko veikalo tikslas yra parodyti jo gautos informacijos apie krikščioniškąją patirtį patikimumą ir kartu įtvirtinti pasitikėjimą Dievo ištikimybe. Kaip rodo Jėzaus ir jo mokinių istorija, Dievas tesi savo pažadus. Ši tema, pasirodžiusi Evangelijos pabaigoje, tęsiama Apaštalų darbų pradžioje. Viešpats, keturiasdešimt dienų gyvas rodydamasis apaštalams, liepia jiems pasilikti Jeruzalėje ir laukti, kol išsipildys „tėvo pažadas, apie kurį, – tarė jis, – esate girdėję iš mano lūpų; nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“ (Apd 1, 4–5; plg. Lk 24, 49).
Liudytojai iki žemės pakraščių
Dvylika mokinių klausia, ar atėjo laikas atkurti Izraelio karalystę. Jėzus jiems atsako, kad pažadų, susijusių su Izraelio likimu, išpildymas priklauso nuo Tėvo valios. Jėzus paskelbia,kokia yra mokinių užduotis: „Jūs gausite galios iš Šventosios Dvasios, kuri nužengs ant jūsų, ir būsite mano liudytojai Jeruzalėje, visoje Judėjoje, Samarijoje ir iki pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Šiais žodžiais Jėzus nubrėžia mokinių misijos programą, kuri taip pat sudaro Apaštalų darbų knygos siužetą. Po Jėzaus įžengimo į dangų vienuolika mokinių grįžta į Jeruzalę nuo Alyvų kalno ir kartu su keliomis moterimis, Jėzaus motina Marija bei jo broliais, sutartinai ir uoliai melsdamiesi, laukia Šventosios Dvasios atsiuntimo (Apd 1, 14).
Po to, kai pasirinkusi Matą mokinių grupė vėl tapo „Dvylika“, taip atvaizduodami visą Izraelį, ant visų jų – dvylikos mokinių, moterų, Marijos ir Jėzaus brolių – susirinkusių vienoje vietoje Jeruzalėje, nužengė Šventoji Dvasia, išsipildžius „penkiasdešimtai dienai“ (gr. hē hēmératês pentēkostês). Žodis pentēkostê (hēméra), „penkiasdešimtoji (diena)“, „Sekminės“, minimas Tob 2, 1; 2 Mak 12, 31–32 ir reiškia žydų „Savaičių iškilmę“ (žyd. k. šavu›ôt), dar vadinamą „Derliaus švente“ (hag haq-qāṣîr) (Iš 23, 16). Greta Velykų ir Palapinių šventės tai yra trečioji šventė-piligrimystė, minima bibliniuose kalendoriuose pagal visas Penkiaknygės tradicijas. Sekminės užbaigia velykinį laikotarpį, kaip rodo hebrajiškas aššeret – „pabaigos diena“.
Šventosios Dvasios dovanos poveikis
Apaštalų darbuose Sekminių įvykis aprašomas kaip Jėzaus prisikėlimo Velykų išsipildymas, Tėvo pažadėtas Šventosios Dvasios išliejimas ir Bažnyčios gimimas. Luko pasakojime Dvasios buvimą ir galingą veikimą rodo bibliniai Dievo pasireiškimo simboliai: audringas vėjas ir ugnis. Antropologiniu lygmeniu Dievo Dvasios veikimas pasireiškia visų mokinių gebėjimu „kalbėti kalbomis“.
Šventosios Dvasios dovanos poveikis pasireiškė tuo, kad buvo surinkti „žydai ir pamaldūs žmonės iš visų tautų po dangumi“. Tai buvo pamaldūs žydai, pasirinkę gyventi Jeruzalėje, tačiau kilę iš skirtingų etninių ir kultūrinių grupių. Jie kalbėjo skirtingomis savo kilmės regionų kalbomis.
Apaštalų darbų autoriaus pateiktame tautų ir regionų sąraše (iš viso paminėta aštuoniolika skirtingų vietovių) geografinė seka yra tokia: Rytai – Mesopotamija – Vakarai – Roma; kertant tarpinius regionus: Judėją, Aziją, Egiptą, Libiją. Šventosios Dvasios veikimu visi, kurie buvo žydai gimimu arba atsivertę prozelitai, girdėjo, kaip Jėzaus mokiniai, būdami galilėjiečiai, „kalba jų krašto kalba“, skelbdami „įstabius Dievo darbus“ (Apd 2, 8–11).
Šventosios Dvasios dovanos teikiamas gebėjimas bendrauti pakeičia Babelio bokšto situaciją, kai tautos, susirinkusios statyti miesto ir bokšto – šventyklos, kad neišsisklaidytų po visą žemę, dėl kalbų įvairovės negalėjo suprasti viena kitos.
Dovana visiems – vyrams ir moterims
Šventosios Dvasios dovanos prasmę Petras atskleidė savo kreipimesi į Jeruzalės žydus. Atsakydamas tiems, kurie Dvasios poveikį aiškino kaip masinį apsvaigimą, Petras pareiškė, kad Šventosios Dvasios veikimą galima suprasti tik Šventojo Rašto šviesoje: kalbėjimas kalbomis atitinka pranašo Joelio pažadą, skelbiantį apie Šventosios Dvasios dovaną paskutinėmis dienomis (Apd 2, 14–21; Jl 3, 1–5).
Jis atkreipia dėmesį į tai, kad Dievo Dvasios išliejimo pažadas skirtas visiems – vyrams ir moterims, jaunimui ir suaugusiems. Šventosios Dvasios dovanos dėka visi „pranašaus“.
Lukui pranašas yra tas, kuris kalba ir veikia Dievo vardu, skelbdamas ir atskleisdamas Jo išganingą veikimą. Pavyzdys – Petro kalba, kurioje jis skelbia ir liudija, kad Dievas prikėlė Jėzų iš numirusių ir paskyrė jį Viešpačiu, kad būtų išgelbėtas kiekvienas, kuris Jo šaukiasi. Petras iš naujo perskaito Šventąjį Raštą, kuriame Dievas skelbia apie šį išganymo įvykį. „Stebuklai ir ženklai“, apie kuriuos kalbama Joelio knygoje, įvyksta Jėzaus iš Nazareto, Dievo patvirtinto „galingais darbais, stebuklais ir ženklais“, istorijoje. Dievo veikimas Jėzaus atžvilgiu galutinai pasireiškė jo prikėlimu iš numirusių. Petras pabrėžia skirtumą tarp žmonių ir Dievo veikimo. Dievas įgyvendina savo išganymo planą, pažadėtą Šventajame Rašte. Nors žmonės Jėzų pasmerkė mirti ant kryžiaus, Dievas jį prikėlė ir išlaisvino iš mirties gniaužtų.
Prisikėlimo liudininkai
Dievo veikimo prasmę nurodo Šventasis Raštas, iš naujo perskaitytas naudojant pranašišką raktą. 16 psalmėje (Ps 16, 8–11) karalius Dovydas, kuriam ji priskiriama, sako, kad Viešpats nepaliks teisiojo numirti ir neleis savo „teisiajam matyti duobės“, bet parodys jam į gyvenimą vedančius kelius, pripildys jį džiaugsmo savo artumu. Iš naujo skaitant Petro žodžius, Dovydo žodžiai pranašiškai nurodo Karalių – Mesiją, nes Dievas iškilmingai prisiekė Dovydui pasodinti į jo sostą palikuonį (Ps 132, 11; 89, 4).
Anot Petro, karalius Dovydas mirė, o jo kapas yra žinomas Jeruzalėje. Šventosios Dvasios veikiamas Dovydas pranašiškai paskelbė prisikėlimą Kristaus, kuris „nebuvo paliktas Šeolui ir jo kūnas nesugedo“. Petras baigia psalmių permąstymą šiuo teiginiu: „Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai“ (Apd 2, 32). Šventosios Dvasios dovana patvirtina, kad pergalingas Jėzus sėdi Dievo dešinėje, kaip sakoma 110 psalmėje (Ps 110, 1).
Petras savo kalbą Jeruzalės žydams Sekminių dieną apibendrino tokiais žodžiais: „Tad tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“ (Apd 2, 36). Jis kviečia visus Izraelio namus, Sandoros tautą, remiantis Šventuoju Raštu, pripažinti Dievo veikimą Jėzaus atžvilgiu. Per prisikėlimą Dievas atskleidžia pasmerkto mirti ant kryžiaus Jėzaus tapatybę ir jo vaidmenį.
Aplink Dvylika susitelkęs Bažnyčios branduolys
Pagal Šventajame Rašte esančius mesijinius pažadus Jėzus, sėdintis Dievo dešinėje, yra „Viešpats ir Kristus“. Jeruzalės žydai, girdėdami Petro žodžius, sukrėsti iki širdies gelmių, klausia jo: „Ką mums daryti, broliai?“
Petras kviečia juos pripažinti savo nesupratimą bei Dievo plano atmetimą ir pasikrikštyti Jėzaus Kristaus vardu, kad jiems būtų atleistos nuodėmės ir jie gautų Šventosios Dvasios dovaną. Tie, kurie priėmė Petro žodžius, buvo pakrikštyti ir kartu su moterimis, Jėzaus motina Marija ir Jo broliais, susitelkė aplink Dvylika mokinių, taip sudarydami Bažnyčios branduolį. Lukas šią Bažnyčią, gimusią iš Šventosios Dvasios dovanos per Sekmines, aprašo kaip idealų pavyzdį visoms kitoms krikščionių bendruomenėms: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42).
Broliška bendrystė, pagrįsta tikėjimu, išreiškiama ir įgyvendinama dalijantis gėrybėmis, kurios paskirstomos kiekvienam pagal poreikius. Ant Jėzaus mokinių išliejus Šventąją Dvasią, išsipildžius jo prisikėlimo Velykoms, gimsta mesijinių laikų bendruomenė, kaip Dievas buvo žadėjęs Šventajame Rašte, kur skelbiamas Jėzaus prisikėlimas. Jėzus Nazarietis buvo žmonių nužudytas, bet yra Dievo prikeltas ir pasodintas jo dešinėje.
