Šeima yra vertybių skalės viršuje, tačiau nesutariama, kaip ją apibrėžti. Šeima kaip prigimtinė bendrija ir šeima kaip socialinių ir kultūrinių veiksnių vaisius. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje užtikrinta teisė į šeimą visuomenėse, kurios ne visada draugiškos šeimai. Balandžio 29 d. popiežius priėmė socialinių mokslų mokslininkus, kurie svarstė šiuos ir kitus aspektus.
Balandžio 27–29 dienomis Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos nariai dalyvavo plenarinėje sesijoje, kurios tema – „Šeima kaip santykių gėrybė: meilės iššūkis“. Vienas iš tikslų – nustatyti minties ir veikimo kryptis, kurie gali padėti šeimai ateityje. Savo įžvalgomis su jais penktadienio audiencijoje pasidalijo ir popiežius Pranciškus.
Pasak Šventojo Tėvo, šiandien įvairūs motyvai trukdo stabilios ir laimingos šeimos troškimo išsipildymui. Mums reikia naujai atskleisti šeimos, kaip socialinės santvarkos šaltinio, kaip gyvybingos broliškos visuomenės ląstelės, galinčios rūpintis bendrais namais, vertę.
Šeima yra įrašyta pačioje moters ir vyro prigimtyje. Šia prasme santuoka ir šeima nėra grynai žmogiškos institucijos, nepaisant daugybės per amžius įvykusių pokyčių, tautų kultūrinių bei dvasinių skirtumų.
Nepaisant skirtingumo, yra bendrų ir nuolatinių bruožų, atskleidžiančių santuokos ir šeimos didybę ir vertę. Iš kitos pusės, kai šeima suvokiama vien individualiame ir privačiame plane, kaip iš dalies yra Vakaruose, ji izoliuojama ir praranda savo socialines funkcijas, ypač silpniausiųjų – vaikų, senelių, neįgaliųjų – atžvilgiu.
Reikia gerai suprasti, pabrėžė popiežius, kad šeima yra gėrybė visuomenei ne tiek, kiek yra paprastas individų sambūris, o tiek, kiek yra, apaštalo Pauliaus žodžiais, vienas kito tobulinimo ryšiai.
Šeimos gėris nėra agregacinis – jis nėra individų išteklių sutelkimas, siekiant padidinti kiekvieno iš jų naudingumą, bet yra santykinis tobulumo ryšys, kurį sudaro dalijimasis ištikimos meilės, pasitikėjimo, bendradarbiavimo, abipusiškumo santykiais, iš kurių kyla atskirų šeimos narių gėris, tad ir jų laimė. Taip suprantama šeima, pati savaime esanti santykių gėris, taps daugelio bendruomenės gėrių ir santykių šaltiniu.
Pavyzdžiui, gerais santykiais tarp valstybės ir visuomenės bendrijų, šeimų solidarumu, sunkumus patiriančių žmonių priėmimu, dėmesiu mažiausiems, kova su skurdu ir pan.
Krikščioniškoje perspektyvoje, pasak kurios, kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo, kuris yra meilė, paveikslą ir panašumą, abipusė vyro ir moters meilė atspindi absoliučią ir neblėstančią meilę, kuria Dievas myli žmogų, kuriam skirta būti vaisingam ir realizuotis bendroje socialinėje tvarkoje bei rūpintis kūrinija.
Šį tobulinantį ryšį šeimoje, kurį galėtume pavadinti jos „socialiniu genomu“, sudaro meilės veiksmai, kuriuos motyvuoja gyvenimo pagal dosnų abipusiškumą, vaisingumą ir dovanojimąsi, taisyklė.
Šeima žmones padaro žmonėmis per „mes“ santykį ir tuo pat metu įtvirtina kiekvieno asmens teisėtą skirtingumą. Popiežius itin pabrėžė šeimoje gimstančią svetingo priėmimo nuostatą, kuri, kaip minėta, itin reikalinga silpnesniems šeimos nariams, bet, plačiau žiūrint, ir kovojant su bet kokia marginalizacija.
Šeima žmones padaro žmonėmis per „mes“ santykį.
„Šeima, kaip žinome, yra pagrindinis priešnuodis materialiniam ir dvasiniam skurdui, taip pat demografinės žiemos ar neatsakingos motinystės ir tėvystės problemoms“, – pažymėjo popiežius Pranciškus ir pridūrė, kad yra būtinos šeimai draugiška socialinė, ekonominė ir kultūrinė politika, kuri padeda jai išskleisti savąją tobulumo ryšio ir santykių gėrio prigimtį.
Šeimai draugiška visuomenė yra įmanoma. Nes visuomenė gimsta ir vystosi kartu su šeima. Ne viską apibrėžia susitarimai ir ne viską galima įsakyti. Jei civilizacija iš savo dirvos išrauna neatlyginamos dovanos medį, jos nuosmukis nebesustabdomas. O šeima yra pagrindinė dovanojimo daigų sodintoja. Šeimos ryšys grindžiamas ne patogumo ar interesų, bet būties pagrindu, išliekančiu ir tada, kai santykiai pablogėja.
Pasak popiežiaus, kad būtų atrastas šeimos grožis, reikia trijų sąlygų.
Pirma, nuo proto nuimti ideologijų valktį, trukdantį matyti tikrovę.
Antroji sąlyga – iš naujo atrasti prigimtinės santuokos ir sakramentinės santuokos atitikimą. Kitaip rizikuojama, kad sakramentiškumas taps išoriniu priedu, o šeimos institutas bus paliktas dirbtinumo tironijai.
Trečioji sąlyga, kaip pabrėžiama Amoris laetitia, yra suvokimas, kad Santuokos sakramento, – „socialinio“ sakramento par excellence – malonė gydo ir gaivina visą žmonių visuomenę bei yra brolybės raugas.
