Man dažnai ateina į galvą palyginimas apie skaitiklį ir vardiklį. Vardiklis visiems katalikams krikščionims yra bendras. Tai – Dievo žodis, Bažnyčios mokymas. Šie dalykai mus sieja, jie nekinta, ir yra tarsi uola ant kurios stovime ir į kurią remiamės. O skaitiklis yra pastoracinis taikymas. Kiekvienas žmogus keliauja link Dievo savaip, ir svarbu tai atpažinti.
Nesusikalbėjimas įvyksta kai sumaišomi šitie dalykai. Pavyzdžiui, čia kalbi apie vardiklį, ir staiga peršoki kalbėti apie skaitiklį; arba čia kalbi apie Bažnyčios mokymą, o vėliau užduodi pastoracinius klausimus. Viskas susimaišo. Todėl labai svarbu šiuos du dalykus atskirti.
Mes kiekvienas turime savo misiją, mums tenka susidurti su daugybe žmonių įvairiose jų gyvenimo situacijose. Būtų didžiulė klaida, didžiulė nesąmonė jiems sakyti: „Žinok, tu gyveni nuodėmėje”. Šitaip sielovadoje neturėtų būti elgiamasi.
Labai svarbu žmogui pristatyti Gerają naujieną apie Jėzų. Turėtume kalbėti, kad jis patrauklus ir kviečiantis, kad jis yra atėjęs dėl kiekvieno iš mūsų, kad mus gelbėtų, gydytų ir keistų. Tokia turėtų būti sielovada – pasitinkanti žmogų ten, kur jis yra, paeinanti su juo kartu žingsnį kitą, liudijanti jam Jėzų ir tiesą tokiu tempu, kuriuo jis gali eiti, pagal jo supratimą ir patirtį. Taip pat žmogui būtina padėti suprasti krikščionišką tapatybę.
Dar yra trečioji sritis – apologetinė pozicija. Tad yra skirtingos auditorijos ir visur turėtų skambėti skirtingos kalbos. Jas sumaišius gaunasi kakofonija, ir nėra jokio susikalbėjimo. Dar kartą pakartoju, ką reikia atskirti: Bažnyčios mokymą, sielovadinį taikymą ir apologetinę poziciją.
Toliau norėčiau kalbėti apie sielovadinį taikymą. Žmogus, kuris ieško Dievo, ateina, pavyzdžiui, į evangelizacijas ar įkrikščioninimo programas. Tuomet padedame jam suprasti kas yra krikščionio tapatybė. Svarbu atpažinti, kuria kalba žmogus kalba. Ar jis šneka krikščioniška kalba, nes ieško ir siekia įkrikščioninimo, ar jis ieško ko kito.
Man labai džiugu, kad žmonės suklūsta dėl paprasčiausių tikėjimo tiesų, kurių anksčiau nesvarstė. Kartais kalbėdama tyčia pasakau dalykų, sukeliančių klausimų. Pavyzdžiui, kad krikščionis nėra geras žmogus. Iš karto akys stačios, kodėl? Todėl, kad krikščionis yra malonės žmogus. Ką tai reiškia? Kad geras žmogus remiasi savimi, o krikščionis remiasi Dievu, Šventosios Dvasios buvimu ir veikimu jo sieloje. Čia ir yra didysis skirtumas. Veikia ne savo jėgomis kaip geras žmogus, bet Šventosios Dvasios jėga. Dėl to jis ir yra krikščionis, nes remiasi malone, Šventosios Dvasios dovana, jos buvimu ir veikimu pakrikštytojo sieloje.
Kitas teiginys panašus į pastarąjį: krikščionybė – ne žmogaus jėgoms. Kaip suprasti, klausia žmogus. Atsakau, kad Kristų gali sekti tik Kristus. Kas yra Kristus? Šis graikiškas žodis hebrajiškai reiškia Mesijas, o lietuviškai – Pateptasis. O kas tas patepimas? Tai – Šventoji Dvasia ant manęs, su manimi, manyje. Mes gauname šią malonę per sakramentus, pradedant krikštu ir kt. Todėl mums reikia įkrikščioninimo, supratimo ir patyrimo apie malonę. Galėtume lietuviškai pasakyti mums reikia įmaloninimo, nes esame pašaukti gyventi ne savo jėgomis, remtis ne savimi, o Dievu, ir gyventi Šventosios Dvasios galybėje.
Esame pašaukti gyventi ne savo jėgomis, remtis ne savimi, o Dievu, ir gyventi Šventosios Dvasios galybėje.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad yra jaunuolių, kurie ruošiasi santuokai ir, pavyzdžiui, vienas sužadėtinis arba sužadėtinė yra priėję visų įkrikščioninimo sakramentų savo laiku. Tėvai jais pasirūpino ir pakrikštijo kūdikystėje, vaikystėje privedė Pirmos komunijos, paauglystėje įvyko Sutvirtinimas, o dabar palydi savo sužadėtinį ar sužadėtinę, nes nori krikščioniškos santuokos. Kita pusė irgi įdėmiai klausosi, domisi, atranda dalykus, nes vienas dalykas yra vaiko žiniomis patirti ir suprasti, o kitas – suaugusio žiniomis tai padaryti. Ir dažnas to neturi, nes nepakanka būti pakrikštytam, reikia būti įkrikščionintam.
Tad dažnai susiduriame su reiškiniu, kad žmogus bando krikščioniškai gyventi savo jėgomis, t. y. pagal savo supratimą, patyrimą, jėgas, valią, ir per mažai remiasi Dievu, Jo žodžiu ir Šventosios Dvasios veikimu.
Svarbu, kad kiekvieną kalbėjimą, kuris praplečia supratimą, lydėtų žingsnis, vedantis į patirtį. Nes kas iš to, kad išklausysi daug gražių paskaitų, kurios liks informaciniame lygmenyje, tačiau kokie konkretūs žingsniai atves į santykį su Jėzumi, padės susitikti su juo, atsiverti Šventosios Dvasios veikimui?
Vis vien manyje glūdi viltis, kad žmogus yra labiau protingas nei kvailas, jis nori ugdytis. Jis tikrai nori atrasti dalykus, ir žmogui reikia ne tik krikščioniško ugdymo, bet ir bendražmogiško, tam tikro dorinio sąjūdžio. Nes dora yra sielos sveikata, ir žmogui yra gera būti doram, taip pat kaip būti sveikam.
Turiu vilties, kad neformalus ugdymas populiarės. Šiuolaikinis ugdymas nebėra humanitarinis, bet labiau technologinis. Humanitarinės, filosofinės disciplinos universitetuose tampa tarsi nereikalingos, nepraktiškos, bet šis požiūris yra labai trumpalaikis ir trumparegiškas, nes be šių įgūdžių žmogus nebemoka išanalizuoti praeities, įvertinti dabarties ir numatyti ateities. Jis tarsi yra be šaknų. O kai esi be šaknų, tai ir be ateities. Tuomet sunku padaryti teisingas išvadas, lengva pasiduoti visokioms ideologijoms, kurios baigiasi totalitariniais režimais, nes žmogus neatpažįsta tykančių pavojų.
Todėl aš branginu ir krikščionišką, ir bendražmogišką ugdymą, nes pažinimas yra žmogaus pašaukimas, ir visą gyvenimą keliaujame į gilesnį pažinimą. Vos žmogus gimsta, prasideda jo kelionė į pažinimą. Kūdikis viską valgo, kiša į burną, ir tokiu būdu jis pažįsta pasaulį – to nepaneigsime. Be abejo, mes, krikščionys, palydime visą šį kelią malda. Nes būtent ji yra tas kanalas, per kurį veikia Šventoji Dvasia tiesiogiai.
