Yra du pretendentai į NATO rytinio flango lyderio postą: Lenkija ir Rumunija. Iki karo su Ukraina pradžios vyravo darnus bendradarbiavimas, tačiau karas išryškino Varšuvos svarbą, o Bukareštas, atrodo, dėl to turi problemų.
Prancūzija ir Vokietija jau pasinaudojo susidariusia padėtimi. Dar visai neseniai nebuvo abejonių, kad būtent Lenkija atlieka pagrindinį vaidmenį Trijų jūrų iniciatyvoje, tačiau tai niekada nepatiko kai kuriems už regiono ribų esantiems asmenims.
Tai, kas įvyko Kijeve ir Rygoje birželio antroje pusėje, reikia vertinti rimtai.
Rygoje pasibaigus Trijų jūrų aukščiausiojo lygio susitikimui buvo priimtas sprendimas blokuoti kitą aukščiausiojo lygio susitikimą, kuris turėjo vykti 2023 m. Lietuvoje. Vietoj to aukščiausiojo lygio susitikimas bus surengtas Rumunijoje – valstybėje, kuri ne itin aktyviai dalyvavo diplomatinėse ir pagalbos iniciatyvose, susijusiose su karu Ukrainoje. Šis pokytis taip pat įvyko nepaisant to, kad Rumunija Trijų jūrų aukščiausiojo lygio susitikimą surengė dar 2018 m., o Lietuva jo dar nebuvo surengusi nė karto.
Be to, Rumunijos prezidentas Klausas Iohannisas vienašališkai paskelbė, kad Rumunija perima „pirmininkavimą Trijų jūrų iniciatyvai”, nors tokio oficialaus pavadinimo nėra nė viename iniciatyvos dokumente. Iniciatyvos steigėjos yra Lenkija ir Kroatija, o Rumunija reiškia norą būti lygiavertėje padėtyje su Lenkija.
Tokiu būdu rumunai davė suprasti, kad jiems artimesnė Prancūzijos ir Vokietijos pozicija konflikto klausimu nei Lenkijos ir Baltijos šalių pozicija
Lenkija yra artimesnė JAV ir Jungtinei Karalystei, o Rumunija, atrodo, siekia suartėti su Prancūzija ir Vokietija. Tai buvo akivaizdžiai matyti, kai Prezidentas Iohannisas lydėjo Prancūzijos Prezidentą Emmanuelį Macroną, Vokietijos Kanclerį Olafą Scholzą ir tuometinį Italijos Ministrą Pirmininką Mario Draghi vizito į Kijevą metu, teigdamas, kad atstovauja Vidurio Europai. Tokiu būdu rumunai davė suprasti, kad jiems artimesnė Prancūzijos ir Vokietijos pozicija konflikto klausimu nei Lenkijos ir Baltijos šalių pozicija.
Rumunijos veiksmų dėl karo Ukrainoje analizė rodo santūrią reakciją, apimančią ribotą humanitarinę pagalbą ir labai ribotą karinę paramą, kuri nė iš tolo neprilygsta Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Baltijos šalių ir Skandinavijos šalių paramai.
Tikėtina, kad Rumunija sieks, kad Vokietija turėtų visateisės narės statusą Trijų jūrų projekte. Iki šiol Vokietija, kaip ir JAV bei ES, buvo šios iniciatyvos „strateginė partnerė”. Pats Iohannisas yra etninis vokietis, šią kalbą mokantis geriau nei rumunų.
Berlynas labai nori, kad Rumunija taptų svarbiausia „senųjų Vakarų” partnere mūsų Europos dalyje. Nuo tada, kai 2006 m. Lenkija vetavo Europos Komisijos įgaliojimus derėtis dėl naujo partnerystės susitarimo su Rusija, Vokietija siekė didesnio dalyvavimo Juodosios jūros regione, kurio koordinatorė būtų Rumunija.
Iki karo Rumunija siekė tapti pagrindine JAV partnere šioje pasaulio dalyje. Dabar, dėl karo Ukrainoje, ji supranta, kad neturi galimybių to pasiekti. Taigi, kaip rodo kelionė į Kijevą, Rumunija pasuko į Vokietiją ir Prancūziją.
Dabar Lenkijos uždavinys – užtikrinti, kad ji išlaikytų savo pagrindinį vaidmenį rytiniame NATO flange ir neleistų Vokietijai sėkmingai suskaldyti tautas prieš Lenkiją.
