„Tu esi vatnikas!” – pagiežingai šį geležinį, galutinį ir neatremiamą argumentą pro dantis iškošia vienas lietuvis kitam, vos išgirdęs kritiką dabartinės valdžios politikos ar atskirų politikų veiklos atžvilgiu. Vatniko etiketės jau dalijamos ant kiekvieno kampo ir didžiais teisuoliais besijaučiančios mūsų visuomenės dalies yra išdidžiai klijuojamos į kairę ir į dešinę.
Mažai lietuvių tautai, kurios išlikimo sąlyga yra vienybė ir lietuvio pagarba lietuviui, tokia situacija turėtų būti nepriimtina, todėl jaučiu pilietinę pareigą priminti kelis paprastus dalykus, kurie itin energingai besidalijant minėtomis etiketėmis yra pamiršti.
Vatniko terminas labai išplito 2014 metais prasidėjus Ukrainos karui, kai nusikalstamą Rusijos politiką palaikantieji buvo viešojoje erdvėje skirstomi į kelias kategorijas. Viena iš jų buvo būtent vatnikas – tai yra asmuo, jaučiantis atvirą nostalgiją Sovietų Sąjungai ir iš esmės dvasiškai toje sąjungoje tebegyvenantis.
Tokio asmens pavyzdys galėtų būti nelabai išsilavinęs kokio nors sovietinio fabriko darbininkas, kurio fabrikas, griūvant sąjungai, bankrutavo, jis liko be darbo ir pajamų, todėl ir toliau gyvena vis burnodamas, besiilgėdamas savo sovietinės jaunystės dienų, besitikėdamas sugrįžtančių „išvaduotojų“, kurie, be kita ko, dar ir atstatys jo fabriką. Termino reikšmė nepasikeitė, o pats jis yra kilęs nuo sovietinių vatinių striukių, žinomų dar nuo GULAG‘o lagerių laikų.
O tuo tarpu Lietuvoje…
Jeigu tau..
Nepatinka Galimybių paso politika, ją pagrįstai kritikuoji – tai esi vatnikas. Nepatinka vadinamasis elektros rinkos liberalizavimas ir tai, kad ministerijų politikai pelnosi iš kokio nors „Igničio“ akcijų? Esi vatnikas.
Tau nepatinka, kad kai kurioms mažumoms aktualaus įstatymo priėmimo svarba yra prilyginama Kovo 11-osios svarbai? Esi vatnikas. Tau nepatinka, kad tai, kas privalėtų būti priimta įstatymu, yra reguliuojama tik ministrų nutarimais? Esi vatnikas. Kritikuoji politinį narkotikų propagavimą? Esi vatnikas. Tu drįsti kritikuoti tai, kad tavo mažamečiai vaikai buvo verčiami mokyklose dėvėti jokios naudos neduodančias kaukes? Tu vatnikas.
Tu protestuoji prieš Vyriausybės politiką basomis, o gal apautomis kojomis? Vatnikas. Tu kritikuoji savivaldos politikierių, priklausantį vienai iš nekritikuotinų partijų, kuris, grubiai pažeisdamas įstatymą, mokykloje organizuoja sovietinio stiliaus išgertuves savai kompanijai ir negana to dar stumdosi? Esi visiškas ir nepataisomas vatnikas!
mes jau priėjome ribą, kai vatniko etiketę be jokio sąžinės graužimo klijuojame už atvirų patyčių iš įstatymo kritiką, už atviro Konstitucijos laužymo kritiką.
Kitaip tariant, mes jau priėjome ribą, kai vatniko etiketę be jokio sąžinės graužimo klijuojame už atvirų patyčių iš įstatymo kritiką, už atviro Konstitucijos laužymo kritiką. Visus išvadinome vatnikais iš esmės už tai, kad kritikuojame kaip tik tuos dalykus, kurie būdingi būtent sovietinei santvarkai ir jokiu būdu neturėtų būti saviti demokratijai, kurioje dar, bent oficialiai, mes ir gyvename. Taip, mane tai liečia ir asmeniškai, nes išvadinimas vatniku už kitokią nuomonę jau tapo kasdienybe.
Mieli tautiečiai, prieš etiketę iškirpdami, prieš ją patepdami savo nenuplaunamais neginčijamo teisumo klijais, prieš užsimodami ta etikete, paklauskime savęs, o kiek vardan Tos Lietuvos, vardan savo miestų ir miestelių, vardan savo bendruomenių patys esame nuveikę konkrečių darbų? Ar turime teisę teisti kitus? Galiausiai, prieš taip besitaškydami, elementariai paguglinkime, pasidomėkime, kokiems žmonėms klijuojame tas etiketes.
Visi nustebsime pamatę, kad, šiandien vatnikais jau pavertėme didžiausius Lietuvos patriotus, net iškiliausius sovietmečio disidentus, praleidusius metų metus lageriuose – ir tuos apklijavome. Apklijavome iškiliausius Lietuvos sportininkus, pačių geriausių patriotinių dainų ir tekstų autorius, istorikus ir filosofus, teisininkus, Nepriklausomybės akto signatarus. Vatnikais išvadinome net kai kuriuos žmones, kurie šiandien, rizikuodami gyvybe, kovoja Ukrainos fronte…
Tačiau mūsų rankos nepakilo paimti klijų ir šviežiai atspausdintų etikečių tik prieš mūsų politikus, kurie ne taip seniai dar 75 metams įslaptino informaciją apie valstybės išdavikus, kurie galimai šiandien tebėra aukštuose politiniuose postuose ir politinėse partijose…
Etiketės su V raide mes neužklijavome ir nelemtą W raidę lengva ranka prastūmusiems šiandieniniams politikams, kuriems už šį darbą rankomis ploja nebent įžymusis politikas Valdemaras, nes jam pačiam (matyt nepakankamai stengėsi) to padaryti nepavyko daugiau nei dešimtmetį…
Net neabejoju, kad dalies, perskaičiusių šį trumpą tekstą, spontaniška reakcija bus – rašo vatnikas!
Nurimkime, tautiečiai.
Manau, būtų verta pagaliau mums visiems išsiblaivyti, susimąstyti ir pagalvoti apie tai, kaip jau šiandien išmokti gerbti vieniems kitus, išmokti diskutuoti remiantis argumentais, be emocijų, galbūt išmokti vieni kitų ir atsiprašyti, nes susiskaldžiusi visuomenė Lietuvos neišsaugos. Kad ir kaip norisi sakyti JIE, JŪS, TIE, nes per pandemiją ir šį visą šizofrenišką popandeminį laiką iš dalies tautos teko girdėti vien patyčias. Bet šiandien aš sakau MES, nes visi mes esame Lietuva ir tiesiog privalėsime vėl išmokti kalbėtis, jeigu norime išlikti kaip Lietuva.
Tad toks mano trumpas kreipimasis į tokius pačius kaip aš, t. y. eilinius lietuvius.
P. S. Valstybę demontuojančių politinių sprendimų priėmėjai ir vykdytojai yra atskira tema, kurios čia negvildensiu – ją gvildens kompetentingai dirbančios demokratinės mūsų Lietuvos institucijos.
