Esu lotynų kalbos ir lietuvių kalbos dėstytoja. Aktyvi mano keturiasdešimties metų
karjera apėmė ir vieną dešimtmetį prieš nepriklausomybę. Paskutiniai studijų metai ir tas
dešimtmetis liko atmintyje kaip tylaus tvenkimosi prieš audrą laikas. Romuviečiai,
ekspedicijos, etnografiniai, vis daugiau atvirų straipsnių spaudoje ir pagaliau – Sąjūdžio
pradžia.
Darbe turėjome savo misijas, bet manau, daugeliui tas laikotarpis buvo
sąmoningos rezistencijos, spyrimosi nutautinimui metas. Kiekviena mano studentų laida
kaip tėve mūsų mokėjo: lotynų kalba yra Europos kultūros ir mokslo kalba, o lietuvių
kalba – toji pati paveldėta ir išlaikyta sistema, tie patys kodai! Esame gyvoji Europos siela,
ne šiaip geografinis centras.
’90-aisiais nebūtumėte radę kito žmogaus, kuris labiau trokštų Lietuvos grįžimo į
Europą. Garbinau Jogailą su Vytautu, kurie XIV amžiuje pasuko Lietuvą nuo slaviško
pasaulio į lotyniškąjį, o paskui guldžiau galvą už Vytautą Landsbergį, kuris atlaikė visus
spaudimus prieš ir po Kovo 11-osios.
Praėjo trisdešimt treji metai, brandžios kartos amžius. Tokiu periodiškumu žmonės
išjudėdavo po eilinių elito išdavysčių ar bejėgiškumo: 1794, 1831, 1861, 1883, 1904-
1920, 1944-1953, 1987-1991. Daugelis jaučiame, kad gyvename naujame virsme. Kokiu
akmenėliu – baltu ar juodu žymime dabarties dienas?
Naujųjų liumpenų diktatūra, socialinio užribio vertybių ir chamo triumfas viešumoje, vaivorykštės ženklų žygis per Ameriką ir Europą – neva koks gėris ir progresas iš Vakarų.
Deja. Naujųjų liumpenų diktatūra, socialinio užribio vertybių ir chamo triumfas viešumoje, vaivorykštės ženklų žygis per Ameriką ir Europą – neva koks gėris ir progresas iš Vakarų. Argi tai nėra sėkmingiausia GRU operacija? Tikriausiai niekas niekada neįrodys, bet… jeigu pasektume, kam naudinga sukompromituoti Vakarų kultūrą ir turėti susiskaldžiusias, nutautintas, nupilietintas ir bejėges visuomenes pasienyje…
Žinojau, kad gyvenu Lietuvai. Šiandien jau nieko nebežinau. Ne savo šaliai dirbanti
vyriausybė (ak, kaip lengva būtų valdyti, jei tik čia negyventų ir netrukdytų tie Lietuvos
žmonės!). Galybių susirėmimas Ukrainoje. Pabėgėlių srautas.
Ar jie mokysis lietuvių kalbos? Gal turėčiau rašyti jiems naujus vadovėlius? Ar ukrainiečiai įlies mums sveiko kraujo ir padės atsispirti prieš sumankurtėjusią kliką? Jeigu virsmas neišvengiamas – ar atsiras žmonės, kurie stiprins tautos dvasią, rodys gaires išgyvenimui?
Kol kas – tamsa. Juodų juodžiausia. Prieš aušrą?
Pavadinime lotyniška frazė reiškia – Juodu akmenėliu žymėtina diena.
