Tikėkime Dievu. Atsiverskime Bibliją. Kai Jėzus Kristus gydo žmones, Jis klausia, „Ar tikite Manimi?“. Kai sergantys žmonės atsako, „Taip, Viešpatie“, Jėzus taria: „Kaip tikite, taip tegul ir būna“. Ir žmonės pagyja. Kitaip sakant, gydydamas ligas Jėzus visų pirma kreipia dėmesį į žmogaus tikėjimą, tai yra vienintelė sąlyga, kuri yra labai svarbi.
Žinoma, tikėjimo stiprumas yra asmeninis kiekvieno žmogaus darbas ir pastangos. Todėl tai, ką mes patys galime pasiekti savo tikėjimu, iš tiesų skiriasi. Vis tik, kuo daugiau žmonių tikrai nuoširdžiai tikės, tuo daugiau bus ir su tikėjimu susijusių stebuklų. Kuo stipresnis bus mūsų tikėjimas, tuo mažiau dalykų liks mums neįmanomų.
Tikėkime savimi. Pradėkime kurti stebuklus nuo savęs. Turime patys apmąstyti ir pataisyti savo mintis, žodžius ir veiksmus, savo požiūrį, ir pradėti nuoširdžiai džiaugtis. Pasidžiaukime tuo, kad galime gyventi, kad turime fizinį kūną, kad esame sveiki. Jauskime už tai dėkingumą. Yra labai svarbu leistis į savo prisiminimus ir susirasti visus dalykus, už kuriuos galime būti dėkingi. Svarbu nuoširdžiai padėkoti visiems žmonėms, kurie mums padarė gero, ir, žinoma, padėkoti Dievui už viską, ką Jis mums davė.
Kitas svarbus dalykas – pradėkime tikrai nuoširdžiai mylėti kitus žmones. Tikrai nuoširdžiai mylėdami kitus žmones, atsidėkosime jiems ir Dievui už viską, ką esame gavę.
Mūsų geros mintys, nuoširdi šypsena taip pat yra padėka ir stebuklas. Mūsų geros mintys, sielos šviesa mus gydo, nes mūsų tikroji prigimtis yra – dvasinis kūnas. Kai mažiau įsižiūrime į savo fizinį kūną ir skiriame daugiau dėmesio savo dvasiai, tikrai patiriame daugiau dvasinių stebuklų.
Visi galime gydyti savo ligas. Mūsų fizinis kūnas visuomet kinta, jis yra – kaip tekanti upė. Nuolatinio kitimo metu, mūsų geros mintys kuria gerus dalykus, o blogos – blogus. Todėl tvarkykime savo mintis, taip stiprinsime savo sveikatą ir patys gydysime savo ligas. Tam gali prireikti laiko, tačiau tai tikrai yra įmanoma, nes šiame pasaulyje nėra jokių pastovių fizinių dalykų. Jeigu labai norėsime, kad mūsų kūnas pasveiktų, kad mūsų imunitetas sustiprėtų, tai, kad ir lėtai, tai padaryti mums pavyks.
Net jeigu sergame, jokiu būdu nepasiduokime liūdesiui, skundams, nerimui ar baimei. Mąstykime kuo daugiau apie tai, kad pasveiksime, planuokime gražią, šviesią, kūrybingą savo ateitį. Mūsų fizinis kūnas seka mūsų mintis ir atspindi mūsų sielos šviesą. Todėl, raskime laiko ne tik geroms mintims, bet ir nuoširdžiai maldai.
Būkime dėkingi net už ligą ir mirtį. Ligų ir mirties negali išvengti niekas. Visi žmonės serga ir miršta. Bet net ir į tai turime žiūrėti su dėkingumu. Kai baigiame savo kelionę fiziniame pasaulyje, visi gauname galimybę gyventi dvasiniame pasaulyje. Ši galimybė gyventi amžinajame pasaulyje yra pati didžiausia dovana. O kaina, kurią už tai sumokame, yra mūsų fizinio kūno liga, senėjimas ir mirtis. Didžiajame Viešpaties plane liga, senėjimas ir mirtis yra atjauta, dovana, pagalba, kuri yra reikalinga sielos augimui, ir mes turime būti už tai dėkingi.
Visada darykime ką nors gero kitiems žmonėms. Darykime gerus darbus bet kokiomis aplinkybėmis, net ir tada, kai mums yra labai sunku. Visada turime stengtis savo gyvenimą gyventi taip, kad jis būtų tikrai vertingas, laimingas, kad nesukeltume kitiems žmonėms sunkumų. Visada turime stengtis nešti šiam pasauliui gėrį, taip susikursime dar stipresnę savo gyvenimo prasmę ir tikslą. Toks kilnus tikslas gali padėti mums įveikti ligas ir pratęsti savo gyvenimą. Visada mąstykime, kaip galime kurti gražią ateitį. Numatykime, ką darysime, kad tikrai pagerėtų mūsų pačių ir kitų žmonių gyvenimas.
Kad patirtume didelę Viešpaties galią, reikia nedaug. Kad vyktų tikėjimo stebuklai, turime turėti bent mažą tikrą tikėjimą savo širdy. Tai reiškia, kad turime žinoti, jog visi žmonės visų pirma yra dvasinės būtybės, kurios ateina gyventi į šį fizinį pasaulį iš dvasinio pasaulio. Čia paaugina savo sielą ir sugrįžta gyventi į savo dvasinį pasaulį. Mūsų visų gyvenimas yra amžinas ir apskritai viskas, visų pirma, yra – dvasinis gyvenimas.
Fizinis pasaulis yra dvasinė mokykla. Viskas, kas čia vyksta, mums suteikia vertingų pamokų, kurios padeda tobulėti mūsų sielai. Toks nuoširdus tikėjimas jau yra pakankamas pamatas, kurio reikia, kad pradėtume patirti tikėjimo stebuklus. Tai jau yra pakankamai teisingas požiūris į gyvenimą.
Viskas turi gerąją pusę. Situacija, kurią sudaro mūsų laikmečio pandemija, taip pat, visų pirma, yra – dvasinė pamoka. Turime už šią pamoką būti dėkingi. Tai nelengva, bet stenkimės nesielgti kaip pradinių klasių mokiniai, kurie pyksta ar imasi apgaulės, gavę per daug namų darbų. Susikaupkime, priimkime dvasinį iššūkį ir patys spręskime užduotį, kuri buvo mums patikėta Kūrėjo. Tai padės mums labai stipriai paaugti dvasiškai. Mūsų šio gyvenimo tikslas yra būtent toks didelis, svarbus ir gražus sielos augimas.
Stiprinkime savo sveikatą dvasiniais būdais. Visi žmonės tikrai turi gebėjimą sveikti natūraliai ir didžiąją dalį ligų įveikiame net to nepastebėdami. Šis akivaizdus dalykas labai siejasi su tikėjimu. Medicina ir tikėjimas savo pagrindais siekia to paties tikslo: pagydyti žmogaus kūną ir protą. Tik medicina tai daro iš išorės (materialiai), o tikėjimas – veikia iš vidaus (subtiliai), per žmogaus sielą, per jo dvasinę širdį, paveikdamas pačią ligos priežastį ir gydydamas žmogų iš esmės. Dažnai nepakanka pagydyti tik žmogaus kūną, reikia gydyti ir žmogaus sielą, nes tai yra labai artimai susiję. Kitaip liga gali atsinaujinti.
Gyvenimo tikslas yra padaryti daug atradimų, susijusių su savimi.
Kad viskas gerai pavyktų, atraskime savyje meilę. Gyvenimo tikslas yra padaryti daug atradimų, susijusių su savimi. Gyvename tam, kad atrastume, kas esame. Visas mūsų gyvenimas yra ne kas kita, o kelionė į nesavanaudišką meilę, esančią mūsų širdyse. Bet kuri liga ar sunkumas iš tiesų yra tik vertingas šviesos laiptas į savo ir kitų žmonių dvasingumą. Gyvenimas šiame pasaulyje yra trumpa ugdanti akimirka, vedanti mus į kitą pasaulį, todėl, jeigu nekreipsime dėmesio į dvasinius dalykus ir atstumsime meilę, mums bus gana sudėtinga rasti išeitį.
Išeitis tikrai yra, nes Dievas yra Visagalis. Jeigu žmogus suklydo ir ką blogo padarė, Dievas gali labai greitai viską sustabdyti ir atstatyti tobulą gėrį. Tokia yra didelė Dievo galia. Tačiau ir mes patys savo tikėjimu galime sustiprinti savo sveikatą. Dievas pasitiki mumis. Jis duoda mums daug galimybių ir laiko. Jis mato tai kaip mūsų augimą, teikiantį mums daug amžinosios laimės. Dėl to, kas tikrai tiki Dievą, tas pakyla virš visų ligų ir mirties.
Stiprinkime savo tikėjimą – tai visada yra pats geriausias pasirinkimas. Jeigu galime tikėti, kad Dievas sukūrė visatą, kad Jo valia atsirado ir per akimirką gali pradingti Žemė, kodėl gi mums yra taip sunku patikėti, kad Jo valia gali pradingti neregimi virusai ir ligos? Visų svarbiausias dalykas yra – tikėjimas.
Naujasis Testamentas mums primena, kad Jėzus Kristus kėlė žmones iš mirusių. Kai Jėzus priėjo prie Lozoriaus kapo ir tarė, „Lozoriau, išeik!“, jis pakilo ir išėjo iš savo kapo. Tai yra tikri gyvenimo įvykiai. Dabar mes negalime to padaryti, nes mums stinga tikėjimo. Net ir mes, katalikai, kartais jau netikime stebuklais, kurie vyko, kai gyveno Kristus.
Kristus įkvėpė mirusiems žmonėms gyvybę. Akliesiems – dovanojo regėjimą. Neįgaliems žmonėms grąžino galimybę vaikščioti. Jis vertė vandenį vynu. Telkdavo žuvis ir jomis maitindavo tūkstančius žmonių. Visa tai vyko ir yra – tikra tiesa. Jėzus tikrai darė visus šiuos ir kitus stebuklus. Kas supranta šiuos įvykius kaip metaforas, klysta. Dabar atėjo laikas visa širdimi prisiglausti prie tikėjimo, prisiminti ir patirti didelius stebuklus.
Turime pradėti tikėti Dievu. Viskas yra įmanoma, kai tikrai tvirtai ir nuoširdžiai tikime Kūrėju. Mūsų tvirtas tikėjimas ir teisingos pastangos – yra Tikrasis Kelias į labai gražią ateitį, kuri dabar mums atsiveria.
