Šiandienis žmogus niekuo nesiskiria nuo Bažnyčios tėvų aprašytų pirmųjų amžių žmogaus. Kančios problematiškumas dar labiau sukaustė šiandienio žmogaus būtį. Jis vis labiau nepasitiki jį supančiomis institucijomis, todėl jaučiasi kaskart labiau vienišas, visų apleistas.
Tiek dvasinės, tiek medžiaginės krizės pažeistas žmogus ieško draugo, ieško to, kas išklausys jį ir jam pagelbės. Ir jeigu jis ieško geriausio draugo, tai ieškojimo kelyje anksčiau ar vėliau jis susitinka su Kristumi. Tačiau ir sutikus Kristų ne vienam kyla klausimas: Kodėl Dievas panorėjo žmogumi gimti? Ką gero Jis tikėjosi rasti žmoguje, jei pas žmogus savimi yra taip nusivylęs?
Atsakyti į šį klausimą bando IV a. gyvenęs šv. Grigalius Nysietis: „Reikėjo mūsų sergančiai prigimčiai gydytojo, o parpuolusiam žmogui to, kuris jį prikeltų. Reikalingas buvo gyvenimo davėjas gyvenimą praradusiajam. Reikėjo, kad kas nors į gera vestų tą, kuriam ryšys su geru buvo išplėštas. Ilgėjosi ateinančios šviesos tamsos apsuptieji. Reikalavo gelbėtojo belaisviai, išvaduotojo surištieji, išlaisvintojo vergų jungo prispaustieji.” (Grigalius Nysietis, Didžioji katechezė 14)
