Tas, kurio vardo negalima sakyti. Tas, kurio neįmanoma pamatyti. Išgirsti. Jis neapčiuopiamas. Nesugaunamas. Į žmogaus gyvenimą įsikišantis tada, kai suranda jį laisva valia pasirengusią priimti sielą.
Bene geriausiai blogis pavaizduotas kaip Sauronas „Žiedų valdove“. Jis beveidis. Esantis kažkur tarp ir anapus materijos. Gundantis auksu. Spindesiu. Įgyjantis galią tik tada, kai nuodėmės spindesio apakinta ir suviliota asmenybė tampa jo įrankiu.
Kodėl besibaigiant adventui matau prasmę kalbėti apie blogį?
Vieną priežasčių – šv. Kalėdos gali neateiti. Ir ne todėl, kad neišauš gruodžio 25-oji. Ir ne todėl, kad Jėzaus gimimo faktą kas nors būtų pajėgus atšaukti.
Šv. Kalėdas galime panaikinti mes patys sau.
Advento pradžioje Europos lygybės komisarė Helena Dalli pateikė pasiūlymą Europos Komisijai naudoti „įtraukiančią“ komunikaciją. Anot politikės, šv. Kalėdos turėtų būti vadinamos „atostogų sezonu“, taip pat turėtų būti galutinai panaikinti „seksistiniai“ kreipiniai „ponas“ arba „ponia“, identifikuojantys lytį.
Ir nors šį kartą nepasitenkinimas nuvilnijo iki pat Vatikano, eurobiurokratė kažką sumurmėjo apie darbinį dokumentą, tačiau iš tiesų tai gera proga pasižiūrėti į pasaulį, kuriame gyvename tarsi iš paukščio skrydžio. Iš istorinės ir moralinės perspektyvos.
Tūkstantmetė žmonijos išmintis, vertybiniai klodai ir moralės normos – visa tai, kas skiria žmogiškąją būtį nuo gyvuliškosios, užfiksuoti ir perduodami simboliais, metaforomis ir palyginimais pasakose, mituose, padavimuose… Ir gyvuoja tol, kol motinos vakarais vaikams seka pasakas.
Nei sugriovus miestus ir šventyklos, nei sudeginus rankraščius bei knygas žmonijos išmintis nedingsta. Ji dingsta tada, kai jaunuolis nėra treniruojamas tapti karžygiu ir nukirsti drakonui galvą, bet lepinamas ir mokomas prisijaukinti drakoną. Arba gali pasirinkti tapti drakonu ir nesibaiminti, kad kas nors nukirs galvą.
Išmintis dingsta tada, kai jaunuolis nėra treniruojamas tapti karžygiu ir nukirsti drakonui galvą, bet lepinamas ir mokomas prisijaukinti drakoną.
Ne tik atskiro žmogaus prigimtyje susigrumia kilnumas ir niekšybė, bet ir valstybių, civilizacijų egzistencijoje matomi dvasinio pakilimo bei nuosmukio periodai, kurių materiali išraiška – suklestėjimas arba žlugimas.
Karai, epidemijos bei badmečiai istorijos vadovėliuose įvardijami kaip pabaigos priežastys, tačiau nėra istorijoje pavyzdžio, kai ydų ir nuodėmių kamuojama valstybė būtų išvengusi žlugimo. Tereikia atsiversti Asirijos, Babilonijos ar Romos istoriją.
Todėl galvojantys apie šeimos ir tautos ateitį amžinąsias tiesas diegia jau vaikams. Kad ant tvirto akmens, o ne ant gličios pelkės jie statytų savo gyvenimą. Kad išmoktų atpažinti tvarkos ir chaoso pranašus, kad kurtų civilizaciją ir gintų ją nuo barbarybės. Kad atpažintų gėrį ir blogį. Ir atėjus lemiamam laikui gebėtų teisingai pasirinkti.
Įdomu kaip pasirinks mūsų vaikai…Ar dažnai skaitote vaikiškas knygas ir žiūrite vaikiškus filmus? Ar domitės, kaip sparčiai kinta jiems brukama pasaulėžiūra? Beje, ne tik jiems. Skirtis tarp gėrio ir blogio, grožio ir bjaurasties šiandien trinama daug kur.
Juk jau girdėjote, kad senosios pasakos žiaurios, liūdnos ir baisios? Gali išgąsdinti ir nuliūdinti? Neatitinka nūdienos aktualijų? Kur kas geresnės naujosios istorijos, kur nereikia kovoti su slibinais, verčiau su jais susidraugauti!
Naujame puikiame pasaulyje gyventi turi būti paprasta ir lengva. Būk, kuo nori būti be pastangų ir triūso. Nuovargis, prakaitas, ašaros ir kraujas nebedžiugina, vadinasi nenaudingi.
Būti protingu, geru žmogumi, gražia moterimi, stipriu vyru nėra lengva. Dažnai labai sunku. Tenka mokytis. Aukotis dėl kito. Lavinti kūną ir dvasią.
Būti protingu, geru žmogumi, gražia moterimi, stipriu vyru nėra lengva. Dažnai labai sunku. Tenka mokytis.
Kaip ir statyti katedrą. Austi drobę ar šilką. Auginti duoną ir vyną. Reikia įdėti daug darbo, turėti meistriškumo ir kantrybės. Tik tada būna nuostabus rezultatas.
O jis žeidžia tinginio ir kvailio jausmus. Jo puikybę. Ir tinginystę. Pernelyg sudėtinga mokytis statyti katedrą.
Todėl reikia visus įtraukti, suvienodinti, niveliuoti. Kitoniškumas deklaruojantiems įvairovę tampa neįmanomu priimti ir toleruoti.
Bet grįžkime prie šv. Kalėdų ir ponų bei ponių. Ir eurobiurokratų. Ir rekomenduojamos literatūros vaikams.
Viešoje erdvėje vis dažniau girdimi įvairūs Naujosios pasaulio tvarkos raktažodžiai: tvarumas, žalumas…ir įtraukumas.
Galbūt todėl ne tik šv. Kalėdos, bet ir moteriška moteris, ir vyriškas vyras jau puikiam naujajam pasauliui nederami epitetai. Ponios ir ponai, jūs esate griautini stereotipai!
Įtraukumas naujojo pasaulio Naujoje Tvarkoje turi suvienodinti visus. Kad neliktų rasės, religijos, tautybės ir lyties skirtumo. Sako, tie skirtumai žeidžia. O kodėl žeidžia? Juk mūsų skirtumai daro mus išskirtinais ir unikaliais!
Įtraukumas naujojo pasaulio Naujoje Tvarkoje turi suvienodinti visus.
Tačiau tikrasis blogis neturi veido… Jis – tuštuma. Sauronas. Todėl reikalingas visa ko suvienodinimas. Pasaulis be moralės ribų, etikos normų, be gėrio ir blogio orientyrų. Raudonais kilimais tebūnie užklotos visos raudonos linijos. Kad nebūtų net matyti pasirinkimo galimybės.
Kas sakė, kad blogio tarnai yra tik pasakų slibinai, raganos ir velniai? Tik girti ir apskurę revoliucionieriai? Sirenos nuostabiais balsais kviečia jūreivius į pražūtį. Gražuolė pamotė savo kerais apžavinti Snieguolės tėtį. Kostiumuoti prekeiviai sielomis ir kūnais siūlo keliauti į puikų naująjį pasaulį. Pasaulį, kuriame viešpatauja gerovė ir visos septynios didžiosios dorybės. Ar Jūs prieš jas?
Tačiau niekas neperspėja, kad visos dorybės gali virsti savo pačios priešingybėmis – didžiosiomis nuodėmėmis, kai prarandamas saikas – visų dorybių matas. Taip romumas tampa abejingumu, leidžiančiu keroti rūstybei, dosnumas – švaistūniškumu, nuolankumas – save pozicionuojančia puikybe…
Nuostabiame Doriano Grėjaus portrete kada nors vis tiek ima ryškėti visos gyvenimo patirtys.
Šių šv. Kalėdų išvakarėse ne vienas jaučiamės taip, tarsi Sniego karalienė pagrobė daugelį mūsų mylėtų žmonių. Jie šalia, bet mes nesusikalbame. Negirdime ir nesuprantame vieni kitų.
Mūsų gyvenimai tarsi įkalinti ir sušaldyti milžiniškuose ledo luituose. Tiek daug netikrumo. Ledinių gėlių, kurių negalima nei paliesti, nei užuosti.
Ir nei vieno karžygio, kuris padėtų iš ledo ir sniego karalystės ištrūkti… Kaip pačiose baisiausiose pasakose, kur karžygių nelieka. Kur našlaitė Elenytė turi pati viena eiti brolių vaduoti. Ir išvaduoja. Nes sužimba Betliejaus žvaigždė. Viltis. Ir kai šviesa spindi tamsoje, tamsa jos neužgožia.
