Trečiadienio vakarą turėjau gražią galimybę pabendrauti su Palangos parapijos žmonėmis ir kalbėti apie šeimai, kaip socialinei institucijai kylančius iššūkius Lietuvoje.
Jų yra du: pirma, tai bandymas įstatymuose perrašyti šeimos sampratą, ir antra, valstybės reguliacinė politika, pasižyminti kišimusi į šeimos gyvenimą.
Pastebėjau, kad pirmu atveju, siekiant legitimuoti šeimos sampratos perrašymą, yra sąmoningai iškreipiamas šeimos autonomijos principas, o antru atveju, nėra laikomasi subsidiarumo principo.
Šeimos autonomijos principas remiasi prezumpcija, kad šeima yra autonominis vienetas, kurio valdymas priklauso išimtinai jį sudarančių individų kompetencijai. Tokiu būdu, tik šeimos nariai gali spręsti, kaip bus tvarkomi šeimos vidaus reikalai, tai apima ir vaikų ugdymą.
Iki 2010 m. EŽTT praktikoje šeimos autonomijos principas taip ir buvo suprantamas: kaip šeimos diskrecija priimti sprendimus, susijus su sutuoktinių tarpusavio santykių nustatymu, šeimos ir namų ūkio tvarkymu, turtu ir vaikų auklėjimu. Kitaip tariant, teise save valdyti.
Tačiau 2010 m. EŽTT byloje Schalk ir Kopf prieš Austriją, kurioje buvo nagrinėjamas klausimas dėl vienos lyties asmenų teisės sudaryti santuoką, šis principas buvo išplėstas į teisę apibrėžti save kaip šeimą, laikant tai teisės į privatumą dalimi. Kitaip tariant, jei mes laikome save šeima, tai niekas negali pasakyti, kad mes ne šeima, netgi valstybė. Todėl valstybės bandymas apibrėžti, kas yra šeima – tai šeimos autonomijos pažeidimas. Beje, pirmą kartą šis argumentas Lietuvoje buvo panaudotas 2012 m., ir jį panaudojo dabartinis KT teisėjas V. Mizaras, komentuodamas LR Seimo bandymą LR Konstitucijoje numatyti, jog šeima kyla iš santuokos ir tėvystės/motinystės.
Šis teiginys yra labai populiarus, jis dominuoja diskurse apie šeimos sampratą. Loginiu požiūriu, jis yra neteisingas: kaip žmogaus būties faktas negali priklausyti nuo paties žmogaus apsibrėžimo kaip žmogaus, taip ir šeimos, kuri yra prigimtinis institutas, apibrėžtis, negali priklausyti nuo žmonių subjektyvių norų. Savo ruožtu, valstybė gali arba pripažinti prigimtinį šeimos pobūdį, arba jį ignoruoti.
Reikia pasakyti, kad Vakarų pasaulio valstybės jau seniai ignoruoja JT Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatą, jog šeima yra natūrali (t.y. prigimtinė) visuomenės ląstelė, priimdamos įstatymus, įteisinančius partnerystę ir vienos lyties asmenų santuoką. Apie natūralų arba prigimtinį šeimos pobūdį bei tarptautinį konsensusą šiuo klausimu šiuo metu valstybėms primena nebent Šv. Sosto atstovas per JT Generalinės Asamblėjos sesijas.
Taigi, vienas iš šeimai, kaip socialinei institucijai kylančių iššūkių yra jos sampratos perrašymas, įteisinant kitas bendro gyvenimo formas kaip šeimą.
Kitas jai kylantis iššūkis yra susijęs su perteklinė reguliacinė valstybės politika šeimos atžvilgiu, dėl paternalistinių (pvz. siekiant apsaugoti šeimos narius nuo smurto) ar dėl ideologinių priežasčių (siekiant diegti tam tikras vertybines nuostatas). Praktikoje paternalistinis motyvas (apsaugoti) pridengia ideologinį motyvą (formuoti vertybes) ir jį pateisina, ar tai būtų Stambulo konvencija (kova su smurtu prieš moteris), ar lytinis švietimas (apsaugoti vaikus nuo lytinių santykių pasekmių). Ši taktika neatsitiktinė – žmonės (šeimos) nepriima tiesioginės indoktrinacijos, todėl vienintelis būdas ją legitimuoti, tai parodyti, jog ji daroma kitu – teisėtu (apsaugos) tikslu.
Ši politika, prisidengdama silpnųjų (vaikų, moterų, mergaičių) apsauga, siekia primesti visuomenei svetimas vertybines nuostatas, tokiu būdu ignoruodama subsidiarumo principą, kuri sako, kad valstybė ateina į pagalbą tik tada, kai šeimai tikrai reikia, ir tik tiek, kiek jai reikia. Prisidengiant silpnųjų (vaikų, moterų, mergaičių) apsauga, yra pateisinamas kišimasis į visų šeimų gyvenimą. Užuot padėjus socialinės rizikos šeimoms, visos šeimos yra laikoms grėsme, užuot padėjus smurtą patiriančioms moterims, yra bandoma perauklėti visą visuomenę apie lyčių vaidmenis šeimoje, užuot dirbus socialinį ir prevencinį darbą su rizikingus lytinius santykius praktikuojančiu jaunimu, visiems vaikams yra pasakojama apie kontracepciją.
Kodėl šeima yra tokia svarbi, kad ją reikia ginti?
Ginant šeimą dažniausiai akcentuojama reprodukcinė šeimos funkcija, sakant, kad prigimtinė šeima užtikrina kartų tęstinumą, t.y. visuomenės ir valstybės tvermę. Tačiau tai nepilnas ir nepakankamas argumentas, nes šeima yra ne tik vaikų turėjimas ir jų auginimas, bet ir santykiai bei jų kultūra.
Šeima atlieka ne tik reprodukcinę, bet ir kultūrinę funkciją, nes būtent šeima, kurioje du žmonės įspareigoja vienas kitam, yra ta vieta, kurioje gimsta moralė. Tai pat šeimoje yra perduodamos vertybės, būtinos visuomenės ir valstybės tęstinumui (visuomenė ir valstybė remiasi ne žmonių skaičiumi (kiekybe), bet bet jų įsipareigojimu bendram gėriui (kokybe). Galiausiai, šeima atlieka ir dvasinę funkciją, nes joje, kaip tiglyje, lydosi žmonių ego, ir kaldinasi šventumas.
Rabino Johnatano Sachso požiuriu, prigimtinė (santuokinė) šeima yra reikšmingiausias Vakarų civilizacijos institutas, genetinė ir kultūrinė priemonė, padedanti jai keliauti iš praeities į ateitį. Ir su tuo reikia sutikti.
