2021 m. rugsėjo 27 d. LR Seime buvo užregistruotas Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pakeitimo projektas, kurį parengė Seimo narys Arminas Lydeka, o pateikė Viktorija Čmilytė-Nielsen kartu su Morgana Daniele ir Jurgita Sejoniene.
Įstatymo projektu siekiama ne tik reglamentuoti vaisingumo išsaugojimo paslaugas, bet ir siūloma atsisakyti neterminuoto pagalbinio apvaisinimo metu sukurtų, bet tam nepanaudotų žmogaus embrionų saugojimo.
Taip pat siūloma atsisakyti nuostatos, kad pagalbinio apvaisinimo metu sukurtas embrionas gali būti naudojamas tik moters pagalbiniam apvaisinimui.
Įstatymo projektas praėjo pateikimo Seime stadiją ir šiuo metu yra svarstomas Seimo komitetuose.
Siūlymas panaikinti reikalavimą šaldyti pagalbinio apvaisinimo tikslu sukurtus, bet į moters gimdą neperkeltus žmogaus embrionus motyvuojamas noru mažinti nepakeliamą finansinę naštą poroms, kurios nori pagalbinio apvaisinimo procedūros pagalba susilaukti vaikų.
Iš tiesų, priėmus Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, buvo nustatyta pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo ir jų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų tvarka. Pagal ją iš esmės visos su pagalbinio apvaisinimo procedūra susiję išlaidos yra apmokamos iš PSD lėšų, išskyrus perteklinių embrionų šaldymą ir saugojimą.
Standartinėje vaisingumo klinikoje ** embriono šaldymas ir saugojimas trims metams kainuoja 500 Eur, t. y. 166 Eur. per metus arba 13,88 eurų per mėnesį. Negalime to laikyti nepakeliama finansine našta.
Be to, pora gali rinktis sukurti tik tiek embrionų, kiek bus implantuojama į moters gimdą, tada šaldymo klausimas visai nekyla. Pats pagalbinio apvaisinimo procedūros poreikis tarp nevaisingų porų Lietuvoje yra nedidelis (1 proc.). Taigi, abejotina, ar 14 eurų per mėnesį tikrai yra ta priežastis, dėl kurios poros atsisakytų šios procedūros.
Embrionų šaldymo ar nešaldymo klausimas yra ne tecnhinis – finansinis, bet etinis – moralinis ir teisinis – politinis klausimas.
Paanalizavus projektą, ryškėja, kad siūlomas teisinis reguliavimas iškreiptų Lietuvoje galiojančią žmogaus embriono teisinės apsaugos sistemą, neužtikrintų pakankamo žmogaus embrionų apsaugos lygio ir atvertų duris galimam piktnaudžiavimui, susijusiam su pagalbinio apvaisinimo metu sukurtais, bet į moters organizmą neperkeltais žmogaus embrionais.
Lietuvos teisėje yra įtvirtinta nedviprasmiška ir moderniu medicinos mokslu paremta nuostata, kad embrionas yra žmogaus gyvybė genezės stadijoje. Biomedicininių tyrimų etikos įstatyme sakoma: „Žmogaus embrionas – besivystantis žmogaus organizmas nuo apvaisinimo momento (zigotos susidarymo) iki aštuntos nėštumo savaitės pabaigos.“
Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Pagalbinio apvaisinimo įstatyme, todėl leidimas nepanaudotus žmogaus embrionus sunaikinti, esant realiai galimybei juos išsaugoti šaldant, neatitiktų Lietuvoje suformuoto žmogaus embriono apsaugos standarto.
Įstatymo leidėjui tenka teisinė pareiga užtikrinti tinkamą embriono, kaip unikalios žmogiškos gyvybės, esančios genezės stadijoje, apsaugos lygį. Tuo tikslu Lietuvos valstybė savo įstatymuose yra suformulavusi tris teisines nuostatas: a) žmogaus embriono kūrimas kitu, ne su pagalbiniu apvaisinimu susijusiu tikslu, yra negalimas; b) biomedicininiai eksperimentai su žmogaus embrionu yra ribojami; c) nepanaudoti žmogaus embrionai yra šaldomi neribotam laikui.
Teisės normos, išreiškiančios aukščiau minimas teisines nuostatas, yra tampriai tarpusavyje susijusios, ir sąveikaudamos sudaro vieningą ir logišką žmogaus gyvybės genezės stadijoje apsaugos sistemą. Jų keitimas šią sistemą ardytų ir neatitiktų pakankamo žmogaus embriono apsaugos lygio, kurio iš Lietuvos reikalauja ES teisės normos ir kiti tarptautiniai įsipareigojimai.
Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencijos 18 straipsnio 1 dalis įtvirtina nuostatą, kad „kai įstatymai leidžia atlikti tyrimus su embrionais in vitro, jie turi užtikrinti atitinkamą embriono apsaugą“.
Europos Žmogaus Teisių Teismas laikosi pozicijos, kad žmogaus embriono teisinis apibrėžimas priklauso konvencijos šalių narių jurisdikcijai, tačiau pabrėžia, kad konvencijos šalys narės turi užtikrinti pakankamą embriono apsaugą, atitinkančią jų teisėje įtvirtintą embriono sampratą.
ES teisė reikalauja, kad nacionaliniu lygmeniu būtų apibrėžta pakankama embriono apsauga, kuri atsižvelgtų į tai, kad žmogaus embrionas būtų naudojamas atsižvelgiant į pagrindines teises, ypač – į žmogaus orumą.
ES teisė reikalauja, kad nacionaliniu lygmeniu būtų apibrėžta pakankama embriono apsauga.
Reikia pastebėti, kad žmogiškojo orumo apsauga gali būti teikiama tik tokiam subjektui, kuris turi žmogiškąją prigimtį. Žmogiškos prigimties turėjimas nepriklauso nuo to, ar subjektas teisine prasme yra laikomas asmeniu.
Pagalbinio apvaisinimo metu sukurtų, bet į moters organizmą neperkeltų žmogaus embrionų šaldymas iš esmės yra minimali priemonė užtikrinti žmogaus orumą atitinkantį elgesį su žmogaus embrionais.
Pagal Lietuvos teisėje įtvirtintą ir tarptautinius įsipareigojimus atitinkantį žmogaus embriono teisinės apsaugos režimą, embrionus galima kurti tik pagalbinio apvaisinimo tikslais, negalima jų kurti biomedicininių tyrimų tikslais. Į „pilkąją zoną“ patenka tie žmogaus embrionai, kurie buvo sukurti pagalbinio apvaisinimo tikslais, bet neperkelti į moters kūną.
2015 m., svarstant naują Biomedicinių tyrimų etikos įstatymo redakciją, buvo keliamas klausimas, kaip elgtis su embrionais, kurie buvo kurti pagalbinio apvaisinimo tikslais, bet nebuvo tam panaudoti.
Paprastai pagalbiniam apvaisinimui nepanaudoti embrionai yra naudojami kamieninių ląstelių gavybos tikslais. Kaip žinia, ląstelių gavimo procedūros metu embrionas žūva. Būtent todėl embrioninių kamieninių ląstelių tyrimai yra visiškai uždrausti Airijoje, Austrijoje, Lenkijoje, o Vokietijoje ir Italijoje tyrimus leidžiama atlikti tik su tomis ląstelių linijomis, kurios buvo išskirtos iki tam tikros datos.
Tuo metu žmogaus embriono apsaugos tikslais buvo priimtas sprendimas į įstatymą įrašyti, kad „biomedicininiai tyrimai su žmogaus embrionu ar žmogaus vaisiumi, kurių metu arba kuriems pasibaigus žmogaus embrionas ar žmogaus vaisius yra sunaikinamas arba žmogaus embrionas neperkeliamas į moters gimdą, draudžiami“ (Įstatymo 3 str. 6 d.).
2016 m., svarstant Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą, buvo siekiama šią „pilkąją zoną“ eliminuoti, nustatant, kad galima sukurti ne daugiau kaip 3 žmogaus embrionus, ir juos visus privaloma perkelti į moters organizmą.
Tuomet, sulaukus labai didelio suinteresuotų asmenų spaudimo, šio sumanymo buvo atsisakyta. Pasirinktas kompromisinis variantas: leista neriboti pagalbinio apvaisinimo metu sukuriamų žmogaus embrionų skaičiaus, nustatant pareigą juos šaldyti bei draudimą juos naudoti bet kokiu kitu, su pagalbiniu apvaisinimu nesusijusiu tikslu.
Pasiūlymas išbraukti nuostatą, kad „Pagalbinio apvaisinimo metu sukurtas embrionas gali būti naudojamas tik moters pagalbiniam apvaisinimui“, suponuoja, kad įstatymo projektu yra siekiama „pilkają zoną” atšaldyti, t. y. leisti panaudoti sukurtus, bet į moters organizmą neperkeltus žmogaus embrionus kitu, įstatymo projekte neidentifikuotu, tikslu.
Siūlomas teisinis reguliavimas prieštarauja Biomedicininių tyrimų etikos įstatymo nuostatoms, draudžiančioms kurti, naudoti ar sudaryti sąlygas naudoti embrionus biomedicininių tyrimų tikslais ir neatitinka Lietuvos teisėje įtvirtinto žmogaus embriono apsaugos standarto.
Projektas problematiškas ir kitais aspektais. Pavyzdžiui, yra yra siūloma Pagalbinio apvaisinimo įstatyme numatytą moters sveikatos prioriteto ir nevaisingos poros lygiateisiškumo principą keisti asmens, kuriam bus atliekama ši procedūra, sveikatos prioriteto ir sutuoktinių arba partnerių lygiateisiškumo principu.
projektu siūloma įteisinti galimybę pagalbinio apvaisinimo procedūra pasinaudoti biologinei moteriai, kuri save identifikuoja vyru, ar netgi vyrui, save identifikuojančiam moterimi.
Pažymėtina, kad moters sveikatos prioriteto ir nevaisingos poros lygiateisiškumo principas (pirmoji jo dalis) yra specifiškai suformuotas ir taikomas moters teisėms apsaugoti bei jos sveikatai išsaugoti, kadangi pagalbinis apvaisinimas vyksta siekiant sukelti moters nėštumą, o pagalbinio apvaisinimo in vitro atveju – implantuojant mėgintuvėlyje sukurtą embrioną į moters kūną.
Lyčiai neutrali principo formuluotė leidžia manyti, kad projektu siūloma įteisinti galimybę pagalbinio apvaisinimo procedūra pasinaudoti biologinei moteriai, kuri save identifikuoja vyru, ar netgi vyrui, save identifikuojančiam moterimi.
Toks teisinis reglamentavimas sukurs nepagrįstus teisinius lūkesčius dėl lyties tapatumo sutrikimo kenčiantiems žmonėms, tarsi tvirtindamas, kad jiems, nepriklausomai nuo jų biologinės lyties, pagalbinis apvaisinimas yra galimas.
Žmogaus teisių ir biomedicinos (Ovjedo) konvencijos 28 straipsnis numato valstybėms narėms įpareigojimą pasirūpinti, kad svarbiausi klausimai, kylantys dėl biologijos ir medicinos naujovių, būtų deramai svarstomi viešai, pirmiausia atsižvelgiant į jų aktualią medicininę, socialinę, ekonominę, etinę ir teisinę reikšmę. Taip pat, kad būtų deramai konsultuojamasi dėl jų galimo taikymo.
Dėl šių priežasčių su įstatymo priėmimu nedera skubėti – siūlomas teisinis reguliavimas turi būti pateiktas visuomenės svarstymui, o jį priimant turi būti išklausomos visos suinteresuotos pusės.
