Vienas sudėtingiausių iššūkių jauniems suaugusiems (18-30 metų amžiaus žmonėms) yra atsiskyrimas nuo tėvų ir savarankiško gyvenimo kūrimas. Pasak „Depresijos įveikimo centro“ psichologo Tomo Ulecko, daugeliui tai reiškia ne tik fizinį išsikraustymą iš tėvų namų, bet ir psichologinį procesą, kuriame reikia atrasti savo balsą, ribas ir identitetą. Deja, šiame procese neretai kyla konfliktai, nes tėvai ne visuomet lengvai paleidžia savo vaikus, o jauni suaugusieji jaučia stiprią emocinę atsakomybę tėvų atžvilgiu.
Kaip pabrėžia „Depresijos įveikimo centro“ įkūrėjas psichologas Antanas Mockus, „ilgalaikis vidinis konfliktas tarp asmeninių norų ir tėvų lūkesčių gali tapti vienu iš depresijos veiksnių. Kai žmogus nuolat stengiasi įtikti kitiems, bet pamiršta savo poreikius, ilgainiui gali prarasti ryšį su savimi, todėl jauniems žmonėms labai svarbu suprasti, kad jie turi teisę rinktis savo kelią, net jei tai neatitinka kitų lūkesčių. Tikroji savirealizacija įvyksta tada, kai žmogus drįsta priimti savo sprendimus, o ne vykdyti kitų primestas vizijas.“
Apie tai, kaip rasti pusiausvyrą tarp nepriklausomybės ir sveikų santykių su tėvais, kalbamės su psichologu Tomu Ulecku.
Kokios pagrindinės jaunų suaugusiųjų ir jų tėvų konfliktų priežastys?
Jauno suaugusiojo gyvenime vyksta reikšmingi pokyčiai – sprendimai dėl studijų, karjeros, santykių keičia jo gyvenimo kryptį bei aplinką. Tėvai ne visuomet pritaria vaikų pasirinkimams ir bando juos „apsaugoti“, būdami tvirtai įsitikinę, kad turi daugiau patirties ir žinių. Tėvų kontrolė gali pasireikšti įvairiomis formomis – nuo bandymo nukreipti vaiką „saugesnės“ profesijos link iki kišimosi į jo romantinius santykius, draugų ar net būsto pasirinkimą.
Kodėl tėvams sunku paleisti savo vaikus?
Dažniausiai tėvai imasi kontroliuoti ne iš blogos valios, bet vedini nuoširdaus rūpesčio. Tėvai ilgus metus buvo pagrindiniai savo vaikų globėjai, patarėjai, todėl vaikams užaugus gali patirti tuštumą, nerimą. Kitaip sakant, tėvai stipriai prisiriša prie savo tėviško vaidmens ir kai vaikas tampa savarankiškas, jiems tenka iš naujo atrasti savo gyvenimo prasmę, o tai – sunkus uždavinys.
Be to, tėvai neretai vaikams projektuoja savo neišpildytus lūkesčius. Nesakau, kad tėvai turėtų visiškai atsisakyti patarimų vaikams, tačiau būtų naudinga reflektuoti savo kontrolės poreikį – pasigilinti, ar patarimai kyla iš tikro rūpesčio, ar iš vidinių baimių ir noro išlaikyti įtaką. Tėvams labai svarbu mokytis neprimesti savo nuomonės kaip vienintelės teisingos.
Kaip tinkamai brėžti ribas bendraujant su tėvais?
Ribų nustatymas prasideda nuo atviro ir pagarbaus dialogo, todėl svarbu aiškiai įvardyti savo poreikius, o kritiką priimti ramiai. Pavyzdžiui, jei patiriate spaudimą dėl karjeros pasirinkimo, verta argumentuotai paaiškinti savo sprendimus ir parodyti, kad jie yra gerai apgalvoti.
Santykiams esant įtemptiems, galima susitarti dėl bendravimo taisyklių, pavyzdžiui, reguliarių susitikimų ar skambučių, kurie atitiktų abiejų pusių poreikius. Jei situacija negerėja, verta ieškoti ir išorinio palaikymo – psichologo ar šeimos terapeuto, kuris padėtų surasti abipusį supratimą.
Kai ribos aiškiai nubrėžiamos, santykiai gali tapti brandesni ir mažiau įtempti. Tėvai išmoksta gerbti vaikų autonomiją, o vaikai labiau pasitiki savimi. Ilgainiui sukuriamas sveikesnis ryšys, pagrįstas pagarba ir pasitikėjimu, o ne priklausomybe ir nuolatine kontrole.
Kas rodo, kad jauno suaugusiojo santykiai su tėvais yra toksiški?
Jaunam suaugusiajam svarbu savęs paklausti, ar sprendimai dėl darbo, santykių ar gyvenimo būdo kyla iš asmeninių poreikių, ar iš baimės nuvilti tėvus. Jei jaunas žmogus jaučia nuolatinę kaltę, kad nepajėgia atitikti tėvų lūkesčių, arba jei jam sunku priimti savarankiškus sprendimus be tėvų pritarimo, tai gali būti ženklai, kad santykiai nėra sveiki. Kiti pavojingi ženklai – manipuliacija, stipri kontrolė ar nesibaigiantys konfliktai.
Perdėtas tėvų rūpestis gali tapti sunkiai pakeliamas emociškai. Tarkime, tėvų lūkestis, kad vaikas visada būtų pasiekiamas telefonu, arba pasisakytų, kada ir su kuo susitinka, gali kelti kaltės jausmą ir emocinę įtampą. Kitas vaikų savarankiškumo ribojimo pavyzdys – siūlymas padėti įsigyti būstą, tačiau reikalaujant, kad vaikai įsikurtų šalia tėvų namų.
Nuolatinis spaudimas dėl gyvenimo pasirinkimų gali lemti ir psichikos sveikatos sunkumus – ilgalaikį stresą, nerimo sutrikimus, psichosomatinius simptomus, panikos atakas, depresiją. Jeigu jaučiate, kad stresas ir nerimas tampa problema, kreipkitės specialisto pagalbos.
Ką svarbu atsiminti jauniems suaugusiems, patiriantiems sunkumus su tėvais?
Nepamirškite, kad jūs turite teisę rinktis savo gyvenimo kelią. Supraskite, kad nors tėvai jus myli ir nori jums geriausio, jie nebūtinai yra teisūs. Nebijokite ieškoti palaikymo, kalbėtis ir atvirai reikšti savo jausmus. Svarbiausia – kurti savo gyvenimą taip, kad jame jaustumėtės laimingi ir savarankiški.
