Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau pasirodo politologiniai tekstai ir komentarai, įspėjantys apie „antisisteminių jėgų“ stiprėjimą, „kraštutinę dešinę”, demokratijos „užgrobimo“ scenarijus ir būtinybę didinti valstybės bei visuomenės „atsparumą“.
Naujausias pavyzdys – TSPMI profesoriaus Tomo Janeliūno analitinė studija „Politinio Lietuvos „užgrobimo“ rizikos ir galimi scenarijai“, parengta EP nario Dainiaus Žalimo iniciatyva, kuri analizuoja potencialias politinės sistemos destabilizacijos formas ir kelius (studijos pdf laisvai prieinamas internete).
Formaliai tai atrodo kaip solidi akademinė analizė: remiamasi rinkimų duomenimis, visuomenės apklausomis, tarptautiniais precedentais, demokratijos atsitraukimo (democratic backsliding) literatūra. Tačiau esminis klausimas čia ne apie faktų tikslumą, o kaip jie yra interpretuojami, ir ypač – kokią politinę funkciją atlieka tokie tyrimai, ką jie sako apie pačią mūsų politologiją ir jos poveikį viešajam politiniam laukui.
Pirmiausia reikia sutikti su autoriumi, kad rizikos išties egzistuoja. Protesto balsai Lietuvoje nėra išgalvotas reiškinys. Dalis visuomenės nepasitiki institucijomis, dalis rinkėjų balsuoja už politiškai radikalius ar marginalius veikėjus, o informacinės manipuliacijos skaitmeninėje erdvėje yra kasdienybė, o ne paranoja. Demokratijos erozija išties gali vykti ir rinkimų keliu.
Tačiau būtent čia prasideda esminė tokių studijų problema. Politinis protestas vis dažniau mūsų politologų įrėminamas ne kaip teisėta demokratinio konflikto forma, o kaip nacionalinio saugumo problema. Rinkėjas, kuris balsuoja „ne taip“, protestuotojas, reiškiantis savo nepasitenkinimą ar nusivylimą valdžios sprendimais, viešosios erdvės kritikas, rašantis apie tai, kas jam skauda ir rūpi – visi jie tampa ne politiniu subjektu, o „pažeidžiamu“, „manipuliuojamu“ ar „rizikingu“ objektu.
Politinis protestas vis dažniau mūsų politologų įrėminamas ne kaip teisėta demokratinio konflikto forma, o kaip nacionalinio saugumo problema.
Kritika sistemai čia traktuojama ne kaip signalas, kad yra realių ir taisytinų valdymo problemų, kuriomis visuomenė nepatenkinta, o kaip grėsmė pačiai valstybės sąrangai ar net jos išlikimui.
Ypač iškalbingas šio poslinkio simptomas – sąvoka „antisisteminės jėgos“. Akademiškai ji turėtų būti taikoma labai siaurai ir konkrečiai – veikėjams, atvirai neigiantiems konstitucinę santvarką, rinkimų legitimumą ar politinį pliuralizmą. Tačiau politologų viešuose komentaruose ir akademiniuose tekstuose ši etiketė vis dažnesnė ir pradeda apimti itin platų spektrą: nuo populistinių partijų ir protesto kandidatų iki socialiai nusivylusių rinkėjų, kurie tiesiog nepritaria vyraujančiam elitiniam konsensusui.
Tokiu būdu politinė alternatyva delegitimizuojama ne uždraudžiant ją formaliai, o pristatant kaip „neatsakingą”, „pavojingą” ar „objektyviai kenksmingą demokratijai“, net „tarnaujančią priešui”. Tai klasikinė saugumizacijos (securitization) logika – politinis klausimas paverčiamas saugumo klausimu, taip išimant jį iš normalios demokratinės diskusijos lauko.
Kaip minėta, tai nėra vieno autoriaus problema. Naujausia Janeliūno studija veikiau yra platesnės tendencijos Lietuvos politologijoje ir viešojoje ekspertinėje erdvėje simptomas. Panašią normatyvinę trajektoriją galima aptikti ir kituose mūsų socialinių mokslų atstovų, influencerių, žurnalistų ir visokio plauko „ekspertų” darbuose bei komentaruose.
Pavyzdžiui, politologė Jogilė Ulinskaitė savo tyrimuose ir viešuose pasisakymuose įžvelgia populizmo ir „kraštutinės dešinės” stiprėjimą Lietuvoje, dažnai jį tiesiogiai siedama su grėsmėmis demokratijai. „Kraštutinei dešinei” ji priskiria bet kokius žmones ar organizacijas, kurie prieštarauja politinio elito siekiams įtvirtinti radikalią genderistinę dienotvarkę.
Taigi, jeigu esate labiau tradicinių, konservatyvesnių, krikščioniškų pažiūrų, sveikinu – esate „kraštutinė dešinė” ir „populistas”. O jeigu dar dalyvavote protestuose, arba, neduokdiev, priklausote LŠS ar panašiems sambūriams – ir tikra grėsmė valstybei. (Kartą teko mėginti su šia autore diskutuoti, tačiau dėl išankstinio ir neslepiamo jos priešiškumo tai buvo neįmanoma. Matyt, jos akyse atrodžiau kaip šlykštus vabalas, kurį reikėtų skubiai sutraiškyti, nei kolegė mokslininkė ar bent smalsumą keliantis jos tyrimo objektas, kurį būtų smagu gyvai patyrinėti…)
Kiti politologai ir socialinių mokslų atstovai palaiko panašų toną. Antai Asta Maskaliūnaitė migracijos ir kitus socialinius procesus nagrinėja per securitization teorijos prizmę – akademiškai korektiškai, bet viešajame diskurse tai dažnai sustiprina tokios „saugumo” problematikos ir retorikos dominavimą.
Lauras Bielinis politinės komunikacijos analizėse neretai prisideda prie politinių procesų interpretavimo kaip manipuliacijų ir technologijų lauko, kuriame rinkėjas vaizduojamas labiau kaip objektas nei kaip subjektas. Tai nereiškia, kad šių autorių darbai formaliai nėra atitinkantys akademinių tekstų standartų ar sąmoningai propagandiniai.
Problema kita: jų viešasis vaidmuo sutampa su politinio isteblišmento poreikiais ir požiūriu į visuomenę, ir, sąmoningai ar ne, ima jį aptarnauti. Politologija čia pradeda veikti ne kaip bešališka politinės galios rekonfigūracijų analizė, o kaip elito padėties galios viršūnėje stabilizavimo instrumentas.
Tuo pat metu Lietuvoje egzistuoja ir kitokia politologija – empirinė, atsargi, mažiau normatyvinė. Prof. Ainė Ramonaitė, prof. Algis Krupavičius, prof. Šarūnas Liekis, sociologė doc. dr. Rūta Žiliukaitė ir keli kiti tyrėjai daugiausia dėmesio skiria rinkėjų elgsenai, vertybinėms nuostatoms, socialinėms skirtims, bet aiškiai vengia etikečių klijavimo, moralinės panikos eskalavimo ir grėsmės retorikos.
Tačiau tokia politologinė ar sociologinė analizė rečiau tampa viešosios politikos pagrindu, rečiau girdima ir viešojoje erdvėje, nes klausia iš esmės – „kodėl taip vyksta?“, o ne leidžia politiniam isteblišmentui užsiliūliuoti iliuzijoje, kad viskas, ką jis daro, yra gerai, tik va, vis atsiranda nežinia ko norinčių rėksnių, kuriuos veikiausiai Putinas bus papirkęs triukšmauti – negi kitaip?
Tačiau grėsmiologų ir grėsmiologijos dominavimas mūsų viešojoje erdvėje atskleidžia ir gilesnį reiškinį – vadinamąją postdemokratiją. Demokratinės institucijos formaliai veikia, rinkimai vyksta, bet esminiai sprendimų priėmimo rėmai jau nustatomi ekspertiniu ir saugumo diskursu, o jų kritika ar kvestionavimas tampa ne teisėta ir būtina demokratijos veikimo sąlyga, bet būtent tų vidinių „grėsmių” egzistavimo įrodymu.
Politologija tokioje sistemoje vis dažniau tampa ne nuo galios įtakos ir poveikio atsietu kritiniu mokslu, o politinio isteblišmento nerimo ir baimių vertėja į neva mokslinę kalbą ir viešąjį diskursą, legitimuojantį ir užtvirtinantį esamą padėtį.
Taigi, ironiška, kad ši „gynybinė“ politologija pati kuria tai, ko labiausiai bijo. Kai rinkėjui nuolat signalizuojama, jog jo pasirinkimas yra „pažeidžiamas“, „manipuliuojamas“ ar „pavojingas“, didėja ne pasitikėjimas valdžia, kokia ji bebūtų, o susvetimėjimas su ja. Demokratija, kuri nuolat ginasi nuo savo piliečių, ilgainiui pradeda atrodyti kaip sistema, kuri labiau bijo demokratinės kaitos nei autoritarizmo.
Todėl klausimas nėra – ar egzistuoja saugumo rizikos ir geopolitinės grėsmės? Jos, ypač tokiai mažai šaliai, egzistuoja visada. Tikrasis klausimas – ar politologija Lietuvoje dar geba būti analitiniu įrankiu politinei tikrovei pažinti ir adekvačiai suprasti, ar ji vis labiau virsta politinio status quo legitimizavimo technologija, tik patogiai pridengta „akademiniu” ar „ekspertiniu” vertinimu? Janeliūno studija šiuo požiūriu nėra išimtis – ji tik aiškus ir iškalbingas antrosios tendencijos pavyzdys.
