Prof. dr. Liudvikos Meškauskaitės pranešimas, skaitytas 2025 m. lapkričio 11 d. Seimo skaitykloje vykusioje diskusijoje, skirtoje aptarti pinigų įtaką vaistų agentūrų, žiniasklaidos ir tarptautinių institucijų veikimui bei šio reiškinio priežastis ir galimus sprendimus.
Užsakomoji (apmokėta) informacija moderuoja informacijos turinį, pagražina tikrovę, nutyli nepatogią informaciją, „sukomplektuoja“ diskusijų dalyvius kaip patogiau, bei žudo žurnalistiką. Atsiranda naujos profesijos: nuomonės formuotojai, influenceriai, žinomi savo žinomumu žmonės, įtakingiausieji etc. Klasikas juos pavadintų propagandistais.
Sveiki, malonu vėl susitikti šioje salėje, kurioje šių metų pavasarį pristatėme prancūzės genetikės Aleksandros Henrion Caude knygą „Žaisti Dievą“. Likimas lėmė, kad šių metų rugsėjo mėnesį teko asmeniškai susipažinti su knygos autore Taline tarptautinėje konferencijoje.
Pristatydama knygą aš kalbėjau apie infodemiją – informacinę krizę, kuri mus lydėjo nuo pat pandemijos pradžios ir tebelydi, matyt, ir dabar karinės agresijos ir geopolitinių lūžių metu.
Mes ne tik kalbėjome apie gąsdinimų retoriką, cancelinimo kultūrą, žmonių segregavimą Lietuvos žiniasklaidoje bei viešame gyvenime, bet taip pat aptarėme tokio nuodingo informacinio lauko įtaką žmonių sveikatai bei savijautai.
Šiandien noriu pasisakyti kiek kitu kampu ir noriu pakalbėti apie meilę – meilę pinigams ir kaip pinigai įtakoja viešąją erdvę bei veikia mūsų žiniasklaidą.
Pinigai, savaime nėra blogis ir tai, kad žiniasklaida nori ir turi užsidirbti, nėra blogai. Pagrindinė problema yra kita, kaip užsidirbama, kaip pinigai moderuoja (įtakoja, pakeičia) informacijos turinį.
Natūralu, kad visuomenės informavimo priemonės pinigus užsidirba iš viešosios informacijos rengimo ir skleidimo, gaudami tam tikrą atlygį iš savo skaitytojų, žiūrovų klausytojų, patreonų, prenumeratorių ir pan. Tai yra vienas iš jų uždarbio būdų.
Kitas žiniasklaidos uždarbio šaltinis yra reklamos skleidimas, kuomet informacija yra pateikiama pagal užsakovų pageidavimą ir tokia informacija turi būti išskirta ar pažymėta, kad skaitytojas ar klausytojas/žiūrovas suprastų, kad tai yra reklama, t. y. kad tokios informacijos tikslas – skatinti pirkti prekes ar naudotis paslaugomis.
Bet kurioje socialinio gyvenimo srityje yra tam tikri principai, dėsniai, pagal kuriuos ta socialinio gyvenimo sritis funkcionuoja. Jeigu tokie principai yra ignoruojami, išnyksta darna ir sistema išsigimsta.
Pavyzdžiui, pabandykime įsivaizduoti, kad teisinėje valstybėje pagrindinį teisės viršenybės principą teismai transformuoja ir bylas sprendžia pagal principą tas, kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui. Tai reiškia, kad vieniems įstatymas veikia, kitiems – ne. Įsigali dvigubų standartų sistema, kuomet, anot Orvelo, „visos kiaulės lygios, bet yra lygesnių“. Tokia teisinė valstybė yra tik popieriuje, o faktiškai tai yra valdančios klasės savivalė.
Visuomenės informavimo procese vyrauja pagrindinis principas, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai, jis įtvirtintas Visuomenės informavimo įstatyme.
Deja, Lietuvos žiniasklaidoje mes stebime situaciją, kuomet šis principas lieka tik popieriuje, o realiai gyvenime informacija mums pateikiama tokia, kokios reikia.
Aišku, kyla klausimas kam reikia. kas yra moderatorius mums pateikiamos informacijos. Dažniausiai moderatoriaus funkciją atlieka pinigai. Kas moka, tas ir užsako muziką. Tuo atveju, kai kokia nors ministerija, moka laidų organizatoriams pinigus, turime vadinamą užsakytą informaciją.
Tokio žiniasklaidos produkto (publikacijos, laidos, interviu ir pan.) turinys paprastai modifikuojamas įvairių priemonių pagalba ir tampa tokiu, kokio reikia užsakovui. Tų būdų yra labai daug. Galima tendencingai parinkti pašnekovus, paruošti atitinkamus klausimus, siužetus, nutylėti nepalankią užsakovui informaciją ir pan. Galima turėti sąrašus žmonių, kuriuos galima kviesti į laidas ir kurių, šiukštu, ne.
Lietuvos žiniasklaidoje mes stebime situaciją, kuomet šis principas lieka tik popieriuje, o realiai gyvenime informacija mums pateikiama tokia, kokios reikia.
Kaip pinigai paveikia informaciją ir kaip pinigų davėjo viešųjų ryšių agentūra rašo scenarijų visuomenės informavimo priemonėms labai gražiai iliustruoja Krašto apsaugos ministerijos skaidrė, klaidžiojanti socialiniuose tinkluose, iš kurios matyti, ką žiniasklaida turi kalbėti, ką akcentuoti, kur paspausti, o kur atleisti.
Taigi, kai informaciją moderuoja pinigai, tokiu atveju skaitytojas ar žiūrovas vietoj objektyvios ir nešališkos informacijos gauna pagrąžintą, reklaminio pobūdžio informacijos kratinį, tai, ką jam nori įteigti užsakovas.
Pirmiausia, nukenčia visuomenė, nes ji, tokiu būdu yra apgaudinėjama, nuo jos nuslepiama informacijos dalis, kuri nepalanki užsakovui, visuomenė negali išgirsti alternatyvių nuomonių. Tai yra viena medalio pusė.
Iš kitos pusės, mokesčių mokėtojų pinigai yra naudojami neefektyviai- kosmetikai, bet ne sveikatai, saviapgaulei, bet ne realių problemų sprendimui.
Užsakytos (nupirktos) informacijos problema Lietuvoje yra jau sena. Užsakyta informacija – tai būdas žiniasklaidai užsidirbti, bet kartu tai būdas padaryti ją bedantę ir iškreipti žiniasklaidos ir žurnalistikos misiją.
Kaip ir kada atsitiko taip, kad informacijos turinio moderatoriais tapo pinigai?
Iki 2010 m. spalio mėnesio Visuomenės informavimo įstatyme buvo specialus reikalavimas pažymėti užsakovą, t. y. nurodyti kas tokią informaciją užsakė ir užsakymo numerį. Vėliau liko tik sutartinis nedidelis ženkliukas užs., o dabar praktiškai ir jis pranyko.
Užtai pinigų srautai iš ministerijų ir kitų valstybinių institucijų, skiriami viešųjų ryšių agentūroms vadinamajam viešinimui išaugo ir pasiekė milijonines sumas.
Ką daryti?
Galima būtų paskelbti moratoriumą mokesčių mokėtojų pinigų naudojimui tokiems viešinimo tikslams. Toks moratoriumas leistų ne tik sutaupyti dešimtis milijonų, bet ir gal būt ir išgelbėti žurnalisto profesiją.
