Šis apmąstymas yra knygos recenzija su politine ir pedagogine potekste. O jos esmė remiasi į judesio pagrindus: kai visą laiką sukamasi į kairę, norint atgauti pusiausvyrą reikia šiek tiek pasisukti į dešinę. Ta pati taisyklė galioja ir sukeitus kryptis.
Tiesa, dažnai atsitinka, kad norint vieną kryptį atsverti kita į priešingą pusę sukama per daug stipriai. Su tuo ir susijęs šis apmąstymas.
Knygos „Woke pabaiga“ (2025) autorius Andrew Doyle’is – britų rašytojas, literatūrologas, Oksforde apgynęs doktoratą iš ankstyvojo Renesanso poezijos. Tačiau jis ne tik dėstytojas, bet ir komikas, stand-up žanro atstovas ir politinis komentatorius, atstovaujantis laisvajam mąstymui kairėje britų politikos spektro pusėje.
A. Doyle’is išgarsėjo dėl fiktyvaus „woke“ personažo Titanijos McGrath. Ji pirmą kartą pasirodė „Twitter“ tinkle, apsimetė radikalia „woke“ aktyviste, kalbančia apie socialinį teisingumą, privilegijas, lyčių klausimus ir tapatybes, tačiau taip perdėtai ir absurdiškai, kad tapo aišku: tai parodija.
Naujausioje knygoje A. Doyle’is argumentuoja, kad po 2000-ųjų iškilusi „woke“ ideologija jau pasiekė viršūnę ir dabar pereina į sunykimo fazę. Anot jo, Vakarų institucijos ir visuomenė pradeda nusigręžti nuo radikaliai moralizuojančio „socialinio teisingumo“ diskurso, o „woke“ išsisemia kaip moralinė sistema, nes remiasi baime ir kaltės retorika.
dažnai atsitinka, kad norint vieną kryptį atsverti kita į priešingą pusę sukama per daug stipriai.
Anot A. Doyle’io, „woke“ ideologija užgožė žodžio, net minties laisvę – Jungtinėje Karalystėje baudžiama net už nebylią maldą netoli abortų klinikų. Visuomenė taip pat rodo nuovargį: žiniasklaida, universitetai ir politikai nebelaiko šios ideologijos neginčytinai pagrįsta.
Galiausiai A. Doyle’is kaip komikas ir stand-up žanro atstovas (tai stipriausia knygos dalis) pasitelkia ne vieną pavyzdį iš savo patirties ir teigia, kad „woke“ ideologija sužalojo šiuolaikinio žmogaus humoro jausmą. Akivaizdžiai humoristinius pasisakymus ši ideologija dažnai vertina kaip neapykantos kalbą.
Iš tiesų knygos argumentai – pakankamai stiprūs. Pavyzdžiui, autorius nurodo į skandalingą judėjimo „Black Lives Matter“ pabaigą. Net CNN šių metų spalio 30 d. rašė, kad „Black Lives Matter“ fondas, surinkęs daugiau nei 90 mln. dolerių aukų po 2020 m. protestų bangos dėl George’o Floydo nužudymo, pripažino dalį jų panaudojęs 6 mln. dolerių vertės nekilnojamajam turtui Los Andželo rajone įsigyti, įskaitant namą su šešiais miegamaisiais ir vonios kambariais.
Kita A. Doyle’io aptariama „woke“ krizės istorija – tai skandalas, kilęs dėl Imane Khelif iš Alžyro pergalės 2024 m. Paryžiaus olimpinių žaidynių moterų bokso varžybose. Kokia bebūtų lytis, pasauliui tapo aišku, kad translyčiai vyrai neturėtų sporte kovoti su moterimis. Todėl ne vienoje sporto šakoje prieš varžybas atliekami lyties tikrinimo testai. Knygoje galima rasti ir daugiau pavyzdžių, rodančių, prie kokių absurdiškų kraštutinumų priėjo „woke“ ideologija.
Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu antrą kartą bene ryškiausiai parodė tai, kad dauguma žmonių įsitikinę, kad „woke“ ideologija išėjo iš krašto. Tiesa, reikia pripažinti, paties A. Doyle’io manymu, toks stiprus JAV pasisukimas į priešingą pusę ir vėl pernelyg stipriai stumtelėjo į kitą kraštutinumą.
Knygą rekomenduoju paskaityti visiems, kurių mintys visada sukasi tik į vieną pusę ir skaitantiems tik vienos pakraipos literatūrą.
