Šiandien daugelis norime vadovauti ir visaip kitaip lyderiauti. Beje, tarp šių dviejų sąvokų – didžiulis skirtumas. Kaip ten bebūtų, vadovauti ar lyderiauti yra labai geras ir sveikas noras. Juk prastas tas kareivis, kuris nenori būti generolu. Kita vertus, kiekvienas nueina savo vadovo kelią, jei visgi gyvenime tenka vadovauti. Kiekvienas padaro klaidų, tačiau ilgai save teisinti kalbomis apie klaidas nereikėtų. Siekinys – ne techniniai įgūdžiai, o vadovo išmintis.
Kas yra techniniai įgūdžiai? Jų labai daug – pradedant stebėjimu to, ką pats ir tavo vedami bendražygiai daro, nuosekliu planavimu ir žingsnis po žingsnio užsibrėžtų tikslų (pa)siekimu. Svarbu, kad vadovas netoleruotų blogų praktikų, lėtinių ydų. Pats jų nepalaikytų, bet vengtų vienokių ar kitokių persekiojimų, o savo veiklą kreiptų į aiškinimą ir ugdymą.
Tačiau šiandien – apie išmintį ir apie tai, kad vadovas turi visų pirma ieškoti „receptorių“, kad pažintų jam paskirtus vesti žmones. Juk pirmiausia reikia klausytis, ką tau sako. Su labai lojaliais gali užimti daug viršūnių, tačiau negalėsi jų išlaikyti, jei negirdėsi.
Pasinaudosiu vis dar dalies žmonių patriarchu laikomo, o iš tiesų didžiojo tautos kiršintojo, savo socialinių tinklų pranešimuose naudojančio „Kare kaip kare“ retoriką. Kas kad važiuosi savo keliu, kaip Guderiano tankai per Prancūziją pirmomis 1940-ųjų gegužės savaitėmis 60 – 70 kilometrų per valandą greičiu – teritorijas užimsi, nutrypsi, išgrobstysi, bet niekada jų neišlaikysi.
Labai naudinga klausyti, ką tau sako oponentai: būtent kitaip, nei kaip šventai pats galvoji. Dar daugiau – oponentai kolektyvo viduje yra nebūtinai tau priešai, nors ir kaip skaudžiai įgelia. Lygiai kaip visiškai nebūtinai yra draugai tie, kurie taip uoliai linksi. Uoliai linksinčių apskritai nereikia, nes tai daro mūsų pačių šešėlis. Vadovui tai reikėtų labai gerai įsisąmoninti.
Čia tiktų pasakojimas apie paukštelį, kuris žiemą sušalo ir nukrito patvartėje ir beveik numirė, tačiau ėjo karvytė ir „iškepė bandutę“ ant paukštelio. Paukštelis atgijo, pradėjo čirkšti, kedenti plunksneles, ir visaip kaip piktintis. Pro šalį tuo metu ėjo katinėlis, kaptelėjo paukštelį ir surijo. Pasakėčią primenančio pasakojimo esmė, kad tas, kas tave „apdergia“, nebūtinai yra tavo priešas, o kas tave iš tokios bėdos ištraukia – nebūtinai tavo draugas.
Blogos vadybos egzempliorius – šiandieninis pagrindinis šalies Kabinetas – etaloninis neišmintingo vadovavimo pavyzdys.
Blogos vadybos egzempliorius – šiandieninis pagrindinis šalies Kabinetas – etaloninis neišmintingo vadovavimo pavyzdys. Entuziastingai pasirinkusi negirdėti kitų, tegu net ir aiškiai klaidingai manančių. Tik tuos kurie patogūs ir vieningai atliepia reikiamu ritmu.
O girdėti verta visus. Tada žinai kaip vadovo tembrą parinkti, kur paploninti, kur paaukštinti, kokį kursą parinkti. Kai kur tereikia tik nedidelio (ne laipsniais, o sekundėmis) vairo pasukimo, kad visi, kad ir per sukąstus dantis, bandytų judėti viena kryptimi ar bent jau užsispyrėliškai negultų „ant bėgių“. Bet kur tau – geriau jau kaip su tais tankais per savo tėvynainius maksimaliu greičiu, kiek vikšrai ir varikliai leidžia.
Po tokių pasivažinėjimų frazės, esą viską darysiu, kad išgelbėčiau žmonių sveikatą, tėra tik tušti svaičiojimai arba akiplėšiškas rinkodarinis pliurpalas. O aršios karžygės svaičiojimai, esą nesuprantanti, ką dar buvo galima geriau padaryti, yra nepateisinamas sveikos nuovokos neturėjimas.
Kiti du karalaičiai – čiulbuonėliai – užjūriuose privirę košės prieš kelis mėnesius, dabar tyli it pirdžiai vandenyje. O kurgi jų karžygiška narsa, juk jau prieš kelias savaites Rusiją reikėjo ant menčių savais ilgais liežuviais guldyti dėl neskaidrių ir visokių kokių kitokių rinkimų. Tyli strategai. Visai nenuoseklūs berniokai. Tiesa, gerai, kad tyli, nes tiek malkų priskaldė, kad dar labai ilgai visi neparsivešime.
Vos prieš kelias dienas klausiausi nusisekusios paskaitos apie ydingą vadovavimą. Labai aiškūs „klikos-marionetės“ sąskambiai ar banalaus blogio aliuzija. Kažkoks jausmas, kad tai ir turime.
Prastam vadovui reikia atpirkimo ožio. Geriausia vieno.
Prastam vadovui reikia atpirkimo ožio. Geriausia vieno. Ir migrantų krizei, ir užsienio veiklų nesąmonėms, ir kylančioms kaip ant mielių kainoms, ir žinoma sveikatos sistemos bėdoms pateisinti. Nesunku atspėti, kas tokiu atpirkimo ožiu Lietuvoje yra tapęs. Taip – bingo – viso ko bėda šalyje – „antivakserystė“. O šiaip tai eitumėm – ledas kaip gerai.
O juk viskas yra daug paprasčiau. Senų žmonių išbylota. Visi žinome, kas blogam šokėjui maišo. Ir baigtas kriukis.
Tad kam bevadovautų, vadovas iš paskutiniųjų turi klausytis ir išgirsti. Regėti ir išvysti. Tad klausykime. Girdėkime. Net ir, kaip nūdienos elitiniai trubadūrai susimirksėdami, kupini patyčių ir pagiežos sako, „runkelius“, „budulius“, „marozus“.
