Pastarųjų dienų įvykiai labai aštriai iškėlė klausimą dėl to, ar mes vienas kitą suprantame. Atrodo, kad tikrai atsistojome ant dviejų skirtingų tektoninių plokščių. Žmonės, stovintys ant vienos plokštės, kaltina, piktinasi stovinčiais ant kitos. Kad Lietuvos piliečiai taip poliarizavosi, priežasčių daug. Beje dauguma jų – labai objektyvios. Mes natūraliai turime skirtingus supratimus apie mus supančius reiškinius.
Skiriasi mūsų aplinka, gyvenimo patirtis, mūsų šeimos. Visgi tuos skirtumus galima arba aštrinti arba gludinti. Tai gali daryti turintis svertus. Visada žvelgiu į vadovus. Nesvarbu, skyriaus, įmonės ar valstybės. Jų rankose kompetentingai spręsti ir… raminti.
Raminimas – kartais labai ilgas, pasikartojantis, bet visada kantrus, draugiškas aiškinimas apsikabinant. Nuolat ir nuolat sugrįžtant prie priežasčių, sprendimo kelių ir vienokių ar kitokių pasekmių. Sutikite, tai kartais labai sunkus darbas. Alinantis, bet tokia jau vadovų duona.
Ne paslaptis, kad šiuo metu vyrauja ne taikos, o nurodymų vadyba.
Ne paslaptis, kad šiuo metu vyrauja ne taikos, o nurodymų vadyba. Dar daugiau – agresyvi, balansuojanti ties prievarta vadovų retorika tapo „geru tonu“. Kaip Jūs manote, ar dėl to tektoninės plokštės artėja ar ne? Tik tolsta. Kerziniu batu nenurodysi. Kerzinis čebatas gimdo pogrindį. Pogrindį, kurį ištraukti prie derybų stalo labai sunku, ir gali tik kantrumu ir gerumu. Visų pirma – savo gerumu.
Potestas prie Seimo Sausio 13-ąją / BNS nuotr.
Turime pripažinti, kad gerais dalykais galima ir sėkmingai manipuliuoti. Jei šlovini gerą ir teisingą įvykį būdamas papiktintojas – nuo to malonesnis, švaresnis ar teisesnis netapsi. Priešingai dar labiau papiktinsi.
Valstybės gynėjai – prieš juos tik nulenkti galvą. Tačiau šių žmonių žygdarbiu negali it vėzdu mostaguoti žmonėms prieš nosį. Žvelgiau dienos įrašą – taip, švilpimas, sirenos. Kaip norėtųsi, kad jų nebūtų.
Tačiau čia pat matau, kad ir minėjimo vedėjas turėjo paruoštą klišę, reikalaujančią pagarbos žuvusiesiems. Tai būtent nuskambėjo kaip reikalavimas, o ne prašymas. Girdėjau ne iš širdies einantį šauksmą, o paruoštuką. Paruoštuką, nes paraku kvepėjo jau seniai.
Paraku kvepia ir kvepės. Valstybės vadovai propaguoja tai, kas nėra gerai.
Paraku kvepia ir kvepės. Valstybės vadovai propaguoja tai, kas nėra gerai. Legalus alkoholis moksleiviams, tiesinamas kelias prie narkotinių medžiagų, prievartiniai sprendimai sveikatos, ligų profilaktikos ir kai kuriais kitais klausimais, netvarkingų santykių propagavimas ir įteisinimas.
Sunki nuodėme atima malonę. Toks jausmas, kad klaidų, kurias daro šiuo metu valdymo teisę turintys, tik daugėja. Viskas veliasi. It koks „kaltūnas“. Kaip Girdvainiui važiuojant link Baltaragio malūno pas Jurgą pirštis.
Darbai tokie. Rezultatai irgi atitinkami. Nėra galvos apsibarstymo pelenais. Nėra ašutinio drabužio. Nėra ir malonės.
O gal visgi laikas pradėti derėtis. Kad ir vogčiomis? Slėpti kerzinius batus į spintą. Autis pavasarinę avalynę ir su netrukus busiančia gamta eiti apkabinti visus. Ypač tuos kurie gal kažko, kaip Tau atrodo, nesupranta. Po tokio prisėdimo pasirodys, kad daug daugiau visi suprasime. O ir tie keliai tiesės, viskas mažiau velsis.
