Atrodo gražu, bet taip pavojinga.
Prieš 109 metus, būtent balandį transatlantinis laineris gražuolis išplaukė į pirmąjį ir paskutinįjį reisą, gabendamas 3327 keleivius ir jūrininkus. Kaip mano vaikystės knygoje „Laivai ir jūrininkai“ rašo Aloyzas Každailis, ilgametis Klaipėdos jūrų muziejaus vadovas, jau pati išvaizda žadino keleivių ir palydinčiųjų artimųjų pasitikėjimą. Kelionė per Atlantą žadėjo būti maloni.
Lyderiaujanti ir mano išmylėtoji bei vienintelė partija, kaip transatlantinis laineris, „paėmė“ tvirtai kryptį per aisbergų zoną. Realiai į dvasinę, o vėliau į fizinę pražūtį. Ninevės karalius nei nineviečiai nemato prasmės sustoti. Pranašas Jona nebuvo vienintelis pranašaujantis asirams. Liūdnesnės yra vėlesnės, jau kito pranašo – Nahumo pranašystės, kuomet viskas baigėsi. Pelenų nebuvo, o pabaiga buvo.
Tęskime aliuziją į „Titaniko“ istoriją. Po „Titaniko“ tiltelį vaikščiojęs „Baltosios žvaigždės“ bendrovės, kuriai priklausė transatlantinis laineris, direktorius Juozapas Briusas Izmėjus vaidino ne paskutinį vaidmenį. Bendrovei sapnavosi Mėlynasis kaspinas, kuris buvo duodamas už greitį kertant Atlantą. Dar prieš išplaukiant buvo aišku, kad milžinas greičiu nusileidžia „Mauritanijai“, o ir jos sesei „Luizitanijai“. Balandžio 14 dieną „Titanikas“ įplaukė į aisbergų zoną. Laivo kapitonas patyręs jūrininkas Eduardas Jonas Smitas pasiūlė aplenkti pavojingą vietovę, tačiau bendrovės direktorius tam griežčiausiai pasipriešino. Balandžio 14-osios vakaras ir atėjusi naktis buvo žvaigždėta. Direktorius kėlė balių pinigingiems keleiviams. 23:40 niekas neišgirdo gongo dūžių ir išgąstingo stebėtojo šauksmo: „Tiesiai prieš nosį ledkalnis!“. Toliau viskas vyko greitai. Orkestras, iki tol linksminęs svečius, pradėjo groti „Dieve, arčiau Tavęs“.
Kelionė į Briuselį, kuri nuo pat 1990-ųjų man asocijavosi su kelione į tikrą Tautos laisvę, dabar asocijuojasi su garsia 1940-ųjų kelione į Maskvą parvežti Stalino saulės.
Orkestro paralelė su paralyžiuotais krikščionimis demokratais partijos flange. Jie vis dar tikisi, kad už lojalumą bus jiems leista sąžinės dalykuose laisvai balsuoti. Drambliuko svajonė. Strategai taip susuks, kad tos sąžinės pademonstruoti neteks. Matome, kaip greitai tam tikras „briuselinis“ buldozeris važinėja po Seimą. Ir visai ne todėl, kad kažkas blogai su Belgija. Belgijoje, flamandiškajame Gente, kaip specialistas išmokau, o vėliau Lietuvoje įdiegėme labai daug. Briuselinis todėl, kad šios partijos bendražygiai pasėdėję Briuselyje kažkaip labai įdomiai savo nuomones ir laikyseną pasuka tarsi kepurytes. Instaliuojasi ar instaliuojamas kompasas. Kelionė į Briuselį, kuri nuo pat 1990-ųjų man asocijavosi su kelione į tikrą Tautos laisvę, dabar asocijuojasi su garsia 1940-ųjų kelione į Maskvą parvežti Stalino saulės. Dabar rieškučiomis vežame Briuselio (visai ne tokio, kokį matė sąjungos krikštatėvis Konradas Adenaueris) saulę.
Krikščioniškojo flango sąžinė jau seniai turėjo būti nubudusi ir nebeleisti taip elgtis. Atkreipkite dėmesį – niekas iš „Titaniko“ orkestro, grojusio bažnytines giesmes, neišgyveno.
Tai tik aliuzija. Nors, kas ten žino.
Šis pasisakymas apmąstymui. Laukiant išsvajotųjų balsavimų pagal sąžinę ir save raminant, kad viskas bus gerai. Nebus.
