Grįždamas iš Libano į Romą Leonas XIV lėktuve susitiko su kartu keliavusiais žurnalistais ir atsakė į kelis jų klausimus. Šia proga popiežius paminėjo ir vieno vokiečių žurnalisto jam užduotą klausimą: kokį autorių, be šv. Augustino, jis patartų perskaityti norintiems geriau suprasti, kas yra Prevostas? Yra daug tokių knygų, atsakė popiežius, tačiau paminėjo ir vieną ypatingą – jos pavadinimas „Apie Dievo artumo praktikavimą“. Tai labai paprasta knyga, parašyta prieš daugelį metų žmogaus, kuris net nepasirašė pavarde, o tik vardu – brolis Laurynas. Kas šis autorius ir jo knyga?
Ar gali būti, kad tikroji dvasinė ramybė slypi ne atokiose kalnų viršūnėse, tarp tylos ir vienatvės, o paprasčiausiame kasdieniniame šurmulyje plaunant indus, pjaustant daržoves ar kūrenant krosnį?
Daugeliui mūsų tokia ramybė gali atrodyti kaip tolima svajonė, prieinama tik šventiesiems ar asketams, pasitraukusiems į vienuolynus. Tačiau XVII amžiuje gyveno žmogus, kuris savo gyvenimu įrodė, kad Dievą galima rasti kiekviename darbe, kiekvienoje kasdienės rutinos akimirkoje.
Tai Prisikėlimo Laurynas, prancūzų karmelitas, kurio tikras vardas Nicolas Hermanas (Nikolia Ermanas). Jo gyvenimo istorija įkvepia ne tik tikinčiuosius, bet ir visus, trokštančius ramybės bei prasmės šiame triukšmingame pasaulyje.
Laurynas neieškojo išskirtinės garbės ar stebuklų. Jis parodė, kad šventumas gali slypėti paprastume, ir kad kiekviena mūsų akimirka gali tapti dvasiniu nuotykio laiku, jei tik gebame ją priimti sąmoningai ir su meile.
Vizija, kuri pakeitė gyvenimą
1632 m. būdamas vos 18 metų, Nicolas patyrė nepaprastą dvasinę patirtį, ypatingą Dievo Apvaizdos viziją. Tai nebuvo vien tik trumpa jausmų užuomina ar trumpalaikė emocija, bet akimirka, kuri visiškai pakeitė jo gyvenimo kryptį. Nuo tos minutės Dievas jam tapo nebe abstrakčiu idealu ar tolimu dievišku principu, bet gyva Esybe, su kuria jis galėjo kalbėtis kaip su bičiuliu ir dalintis džiaugsmais ir sunkumais.
Ši patirtis ne tik užpildė jo širdį ramybe, bet ir tapo visos jo vėlesnės filosofijos šerdimi. Dievas nėra kažkur toli, nežinomoje erdvėje. Jis yra čia, dabar, kiekvienoje mūsų kvėpavimo sekundėje, kiekviename paprastame darbe ir paprasčiausiame judesyje. Nicolas suprato, kad tikroji dvasinė bendrystė su Dievu gali atsirasti ne tik maldos metu bažnyčioje, bet ir kiekvienoje kasdienio gyvenimo akimirkoje, net paprasčiausiame buities darbe slypi Dievo artumo stebuklas.
Du kartus mirtinai sužeistas
Jaunystėje Nicolas pateko į Trisdešimties metų karą (1618-1648 m.), vieną žiauriausių ir niūriausių epochos konfliktų, kurio baisumai atimdavo ne tik gyvybes, bet ir tikėjimą žmonijos prasme. Jame jis patyrė tai, ko neįmanoma pamiršti: buvo du kartus mirtinai sužeistas, vos liko gyvas. Abu kartus jis išgyveno ir tai buvo lyg stebuklas, jo sieloje palikęs gilų vidinį virsmą.
Nicolas suprato, kad tikroji dvasinė bendrystė su Dievu gali atsirasti ne tik maldos metu bažnyčioje, bet ir kiekvienoje kasdienio gyvenimo akimirkoje, net paprasčiausiame buities darbe slypi Dievo artumo stebuklas.
Šios traumos ne tik sustiprino jo tikėjimą, bet ir išgrynino gyvenimo prioritetus. Nicolas suprato, kad gyvenimo trapumas ragina ieškoti ne laikinos šlovės ar laikinų malonumų, o tikros prasmės, kuri peržengia žemišką egzistenciją. Karo baisumai jam atskleidė, kad tikėjimas, ramybė ir nuolankumas gali tapti tikruoju tvirtovės pastatu, ant kurio statomas gyvenimas, net ir pačiame paprasčiausiame kasdienybės veiksme.
Nuolankus kelias į vienuolyną
Po karo 1640 m., būdamas 26 metų, Nicolas priėmė sprendimą įstoti į Karmelitų vienuolyną Paryžiuje ir pasirinko Lauryno vardą. Jo gyvenimas vienuolyne visiškai neprimena daugelio šventųjų biografijų, kupinų pamokslų ar teologinių misijų. Laurynui nebuvo patikėta vesti žmones ar skleisti žinią pasauliui, jis pasirinko tylų, nuolankų gyvenimą.
Jo laukė paprasti darbai, tokie kaip krosnių kūrenimas, daržovių pjaustymas, puodų plovimas, batų taisymas, mažytės pareigos, kurios niekuo nebuvo išskirtinės. Tačiau būtent šiuose kasdieniuose veiksmuose prasidėjo jo didžiausias dvasinis kelias.
Laurynas suprato, kad tikroji šventumo esmė slypi ne dideliuose veiksmuose, bet tyliame, sąmoningame buvime, kai paprasta rutina tampa malda, o paprasti judesiai yra tiltas į Dievo artumą. Laurynui kiekvienas judesys buvo proga susitikti su Dievu. Jis praktikavo tai, ką pats vadino Dievo artumo nuolatiniu jausmu, vidinę sąmonę, kad Dievas yra šalia, kiekvienoje akimirkoje.
Kasdienybė, virtusi malda
Jis tikėjo, kad Dievas yra toks pat realus kaip ranka laikomas puodas ar rankšluostis. Todėl kiekvieną veiksmą Laurynas atlikdavo su meile, atidumu ir tyliu vidiniu dialogu: „Dieve, būk su manimi šioje akimirkoje.“ Kiekvienas paprastas judesys tapo malda, kiekviena užduotis ritualu, kuriame nėra pompastiškų ceremonijų ar žodžių, bet yra tikra, gyva bendrystė su Dievu.
Dirbdamas tyliai ir nuolankiai, Laurynas nuolat jautė Dievo buvimą šalia, ne tik per bažnyčios ritualus bažnyčioje ar mistines vizijas, bet per pačią kasdienybės esmę. Virtuvės garsai, rankų judesiai, daržovių kvapas ar krosnies šiluma tapo jo maldos ritmu, jo gyvenimu, jo kelionės į Dievo artumą būdu. Kasdienybė, atrodytų paprasta, jo akyse tapo šventa.
Apie Dievo artumo praktikavimą
Po Lauryno mirties 1691 m. vasario 12 d. jo draugai surinko jo mintis, laiškus ir pokalbius. Iš šių užrašų gimė knyga „Apie Dievo artumo praktikavimą“, nedidelė, bet iki šiol įkvepianti klasika dvasinio gyvenimo srityje. Tai nėra teologijos vadovas ar mistinių teorijų rinkinys, tai knyga, kuri išsiskiria paprastumu, nuoširdumu ir širdies išmintimi, kurią gali suprasti kiekvienas, nesvarbu, ar esi vienuolis, ar paprastas žmogus, skubantis per kasdienybę.
Laurynas knygoje moko, kad Dievas nėra tik maldos metu bažnyčioje ar vienuolyne, Jis visada čia, kiekviename mūsų judesyje ir paprastame darbe. Plaunant indus, tvarkant stalą ar net vaikštant gatve, galima praktikuoti sąmoningą buvimą su Dievu. Kiekvienas veiksmas gali tapti malda, jei jį atliekame su dėmesiu, meile ir Dievo artumo jausmu.
Knygoje ypatingai pabrėžiamas nuolatinio Dievo buvimo jausmas. Laurynas kviečia ne tik į trumpas maldos akimirkas, bet ir į nuolatinį vidinį dialogą: „Dieve, būk su manimi dabar.“ Tai nėra sudėtinga, tai kvietimas gyventi pilnai, sąmoningai, nepriklausomai nuo to, kur esame ar ką darome.
Svarbu, kad knyga nesmerkia ir nekelia nepasiekiamų standartų. Laurynas niekada neprimeta aukštų reikalavimų. Jis kviečia švelniai, kaip draugas: „Tiesiog grįžkite į Dievo artumą. Vėl ir vėl.“ Šis paprastas, bet nuolatinis priminimas tapo priežastimi, kodėl knyga įgijo milijonus skaitytojų visame pasaulyje ir iki šiol laikoma vienu geriausiai žinomų kontempliatyvaus gyvenimo vadovų.
Galiausiai, „Apie Dievo artumo praktikavimą“ moko, kad šventumas nėra kažkur toli, jis slypi kasdienybės paprastume. Dievas nėra pasiekiamas tik išrinktiesiems ar vienuoliams, Jis yra čia pat, mūsų darbuose, mūsų širdyse. Lauryno knyga kviečia mus atverti akis ir širdį dabar, kiekvienoje akimirkoje, ir rasti ramybę bei džiaugsmą net paprasčiausiuose kasdienybės darbuose.
Šiuolaikiniam žmogui ta pati žinutė
Šiandien, kai gyvenimas pilnas skubos, triukšmo ir begalinių užduočių, Lauryno žodžiai skamba kaip ramybės švyturys. Jie primena, kad tikroji ramybė neprasideda nuo to, ką turime ar kur esame, bet nuo to, kaip atliekame tai, kas jau yra mūsų rankose, nuo to, kaip mes patys sutelkiame dėmesį į akimirką, kurioje esame.
Net paprasčiausi veiksmai gali tapti sąmoninga praktika. Kiekvieną veiksmą galime daryti su dėkingumu, atidžiai jaučiant kiekvieną judesį. Gal sėdime automobilyje ar kamščiuose? Galime kvėpuoti ramiai, stebėti aplinką ir leisti mintims nurimti. Gal dirbame prie kompiuterio, įklimpę į darbų srautą? Galime trumpam pristabdyti mintis, atkreipti dėmesį į kūną, įkvėpti ir prisiminti, kad nesame vieni, Dievas yra čia, kartu su mumis, kiekvienoje akimirkoje.
Lauryno pamokymai moko, kad ramybė slypi ne dideliuose gyvenimo pokyčiuose, bet paprastame buvime čia ir dabar, sąmoningai, su dėmesiu, su meile. Net įprasti kasdienybės veiksmai gali tapti malda.
Prisikėlimo Lauryno palikimas
Prisikėlimo Laurynas savo gyvenime neieškojo didybės, garbės ar išskirtinių pasiekimų, bet rado Dievą paprastume ir kasdienybės darbuose. Jo gyvenimas liudija, kad šventumas nėra uždaras vienuoliams ar išrinktiesiems, jis pasiekiamas kiekvienam, kuris nori sąmoningai atverti širdį dabarties akimirkai.
Jis mokė: „Dievas nėra toli. Jis yra čia, kasdienybės darbuose, mūsų rankose, mūsų širdyje.“ Tai nėra tik gražūs žodžiai, tai kvietimas gyventi pilnai, su dėmesiu ir meile, kiekvieną akimirką.
Galbūt šiandien, plaudami indus, tvarkydami namus ar išeidami į darbą, prisiminsime Lauryną. Ir paprasti veiksmai įgis kitą prasmę, jie taps malda, sąmoningu buvimu, galimybe jausti ramybę ir džiaugsmą. Nes gyvenimas tampa lengvesnis, būname ne vieni, o kartu su Dievu, kuris lydi kiekvieną mūsų gyvenimo žingsnį.
Prisikėlimo Lauryno praktiniai patarimai, kaip pasiekti Dievo artumą
1. Gyventi tyrai ir nuolankiai
Pirmasis Lauryno nurodomas kelias yra širdies tyrumas. Tai reiškia gyvenimą be savanaudiškų siekių, vengimą puikybės, pykčio, neapykantos, godumo. Tokia vidinė laikysena yra pamatas, ant kurio statoma visa Dievo artumo praktika. Žmogus, kurio širdis valoma nuo nuosavų troškimų, tampa atviresnis dieviškam veikimui ir labiau pasirengęs Dievo buvimą priimti. Laurynas pabrėžia, kad tyrumas nesusijęs su tobulybe, tai nuolatinė, paprasta pastanga atsiremti ne į save, o į Dievą.
2. Ištikimai praktikuoti Dievo buvimo sąmoningumą
Antrasis būdas yra nuolatinė Dievo artumo praktika, kurios esmė yra dvasinis žvilgsnis, nukreiptas į Dievą širdyje. Tai tylus, vidinis atsidavimas, atliekamas be skubos, be nerimo, be spaudimo. Laurynas nuolat kartoja, kad ši praktika turi būti kupina ramybės, meilės ir nuolankumo. Tai nėra kažkas išskirtinio ar paslėpto. Tai paprastas žvilgsnio pakėlimas į Dievą, kuris visada arti. Net trumpiausia akimirka, skirta Dievui, tampa tarsi širdies prisilietimu prie amžinybės.
3. Visus veiksmus pradėti, tęsti ir baigti su Dievu
Lauryno mokymas dar radikalesnis savo paprastumu, viskas, ką darai, turi būti persmelkta Dievo prisiminimo. Net trumpas, vos akimirksnį trunkantis vidinis žvilgsnis į Dievą gali pakeisti darbą ir širdį.
Tai reiškia prieš darbą sujungti širdį su Dievu; darbo viduryje akimirkai prisiminti, dėl ko ir su kuo dirbama; pabaigoje pasiūlyti darbą Dievui.
Tokia praktika, nuosekliai atliekama, ilgainiui suformuoja vidinį įprotį. Ir tada žmogus pradeda natūraliai gyventi Dievo artumoje.
4. Maldos žodžiai, kylantys iš širdies
Laurynas ragina neapsiriboti išmoktų formulių kartojimu. Svarbiausia širdies spontaniškumas. Gali tarti:
– „Dieve mano, esu visa(-as) Tavo.“
– „Meilės Dieve, myliu Tave iš visos širdies.“
– „Viešpatie, kurk mano širdį pagal savo valią.“
Ar kitus žodžius, kuriuos tuo metu diktuoja vidus. Šios trumpos maldos, vadinamos širdies šūksniais, veda sielą atgal į Dievo artumą kiekvienoje situacijoje. Laurynas pabrėžia: svarbiausia ne žodžiai, o sielos buvimas su Dievu. Ji neturi išsisklaidyti į nereikšmingas smulkmenas, kurios ją vėl įkalina paviršutiniškume.
5. Siela pradeda matyti Dievą visur
Reguliariai atliekama praktika sukelia sieloje nuostabų virsmą. Lauryno teigimu, siela tampa tokia jautri Dievo buvimui, kad pradeda jį regėti visose situacijose: ramybėje ir triukšme, džiaugsmuose ir darbuose, maldoje ir buityje.
Šis matymas nėra mistika, tai nuolatinis Dievo veikimo pajautimas. Laurynas vadina tai švenčiausiu ir veiksmingiausiu garbinimu, nes Dievą šlovina ne tik maldos, bet ir pats gyvenimas.
6. Jausmų ir prisirišimų apmarinimas
Galiausiai Laurynas moko atskirti tai, kas nežymi, nuo to, kas amžina. Norint patirti pilną Dievo artumą, būtina išsilaisvinti iš pavergiančių jausmų, nereikalingų prisirišimų ir žemiškos sumaišties. Ne todėl, kad pasaulis blogas, bet todėl, kad jis trukdo širdžiai būti laisvai. Siela, kuri nuolat prikimba prie kūrinių, negali visiškai mėgautis kūrėjo artumu. Tik atsitraukimas nuo triukšmo širdyje atveria kelią į tikrą vienybę su Dievu.
Dievo artumo nauda
Siela, nuolat prisimindama Dievą, vis lengviau išgyvena Jo artumą kiekvienoje gyvenimo akimirkoje. Net ir tada, kai užklumpa sunkumai ar vidiniai išbandymai, Dievo buvimo patyrimas tampa tvirtu pagrindu, siela išmoksta reaguoti į iššūkius ramiau, išlaikyti pusiausvyrą ir nepasiduoti sumaiščiai. Vidinė tyla, atėjusi iš nuolatinio Dievo prisiminimo, stiprina žmogų labiau nei bet kokie išoriniai ramybės šaltiniai.
Praktikuodama Dievo artumą, siela pamažu pradeda pažinti dieviškąjį grožį, kuris pranoksta bet kokį žemišką malonumą ar praeinantį džiaugsmą. Šis grožis žadina ne tik nuostabą, bet ir viltingą tikrumo jausmą: suvokimą, kad žmogus nėra vienas, kad jo gyvenimą palaiko neaprėpiama malonė.
Nuolatinis buvimas su Dievu uždega širdyje tyliai liepsnojančią meilę, kuri vis ryškiau apšviečia sielą. Ji natūraliai išsklaido kliūtis dvasiniame gyvenime, tai, kas anksčiau atrodė neįveikiama, tampa lengviau ne dėl žmogaus pastangų, bet dėl laisvai veikiančios Dievo malonės. Siela nuolat trokšta Dievo, gyvena Jo artume kaip savo tikriausiame ir vieninteliame namuose.
Siela taip pat pamažu įpranta skirti laiką meilei, garbinimui, dėkojimui ir atgailai. Šios praktikos tampa ne pareiga, o natūraliu širdies poreikiu. Taip ugdomos dorybės, kurias Dievo artumas maitina ir augina iš vidaus.
Kiekvienas žmogus gali patirti tokią malonę, jei tik sąmoningai, ištvermingai ir nuolankiai praktikuoja Dievo artumo buvimą. Tai nėra dovana tik išrinktiesiems, ji prieinama kiekvienam, kuris trokšta Dievo širdimi ir deda pastangas sielą pripratinti prie Jo nuolatinio artumo.
